Turiu ir aš savo istoriją, trumpai aprašysiu.

Gerti pradėjau palyginus gana vėlai – atvažiavęs iš provincijos į miestą studijuoti. Tada buvo labai linksma – baliai, merginos, laisvė... Mokslai pasiliko antroje ar ten tolesnėje vietoje. Vėliau persikėliau į bendrabutį, ten baliai dar didesni ir linksmesni, po to išėjau akademinių atostogų. Po pusės metų vėl grįžau mokytis, buvau pasiilgęs draugų ir aišku geriausio draugo alkoholio. Na ir taip tęsėsi visą laiką. Niekaip nesisekė susirasti draugės. Masčiau – jau kai draugę susirasiu, tai tikrai apsiraminsiu, deja, po to buvo tų draugių, bet baliai ir draugai buvo svarbesni...

    tomas I

Pažįstu labai daug žmonių metusių gert, išgirdau daug jų blaivybės istorijų. Kažkuo jos panašios, ir vistik kiekviena labai išskirtinė. Pradžioj maniau, kad maniškis variantas yra nevisai standartinis. Žinoma jei standartu vadinti, kai kas nors daug ir ilgai geria ir labai raiškiai degraduoja: kelia skandalus, praradinėja vieną po kito darbus, išsiskiria su šeima, išparceliuoja turtą; kai geria aiškiai daugiau už kitus, ir kuo toliau tuo prastesnius gėralus; kai galų gale atsiduria gatvėje prie konteinerio su bambaliu pilstuko ar iš vaistinės nufyrintu skruzdžių spirito buteliuku. Pritonai, areštinės ir t.t. Va jums stereotipinis alkoholikas. Toks stereotipas. Deja deja... Pasirodo  kad, nors darbuose dėvėdavau kostiumą ir kartais kaklaraištį, bet jau seniai buvau priklausomu nuo cheminio junginio C2H5OH – t.y. alkoholiu... Namai, pievutė, šuo ant jos, kelios mašinos, reikalai, vizitkės, laiko be... Žodžiu viskas ažūre. Ai, dar žmona, vaikai gražuoliai... Tai, kad neatitikau to konteinerinio stereotipo, tik klaidino kai kuriuos aplinkinius ir visų pirma mane patį.

Papasakosiu savo blaivybės istoriją. Ji banali, be jokių detektyvinių, kraują stingdančių nuotykių. Bet jei kam bus įdomu...

Gėriau. Nekalčiausi "vaisvandeniai" atsigaivinimui - alus (min. 7 proc.), džinas su toniku (tonikas dėl kvapo). Darbo diena, jei nereikėdavo bendrauti su žmonėmis, prasidėdavo alumi, jei reikėdavo - 100 g., kad "nesmirdėtų". Per pietus 100/200 g. (sveikatą reikia tausoti), vakare - pilna programa. Sąmoningai nevardinu visko, ką teko ragauti, bet tai nebuvo tik "taurūs" gėrimai.

Po sauso ~ 8 mėnesių laikotarpio, viskas pradėjo ristis žemyn su nauju pagreičiu. Supratau, kad pats jau negaliu susitvarkyti, reikia kažką daryti, bet... sėkmingai gėriau toliau...