1. Nenumaldomas troškimas išgerti, kuris dažniau ar rečiau užeina – vienas pirmųjų alkoholizmo požymių. Alkoholio potraukis formuojasi ir plėtojasi pamažu. Jo intensyvumas priklauso nuo ligos sunkumo. Iš pradžių alkoholikas dar gali šiaip taip kovoti su savo aistra, kurį laiką apsieiti be alkoholio. Ligai progresuojant, atsisakyti alkoholio vis sunkiau ir sunkiau. Visos alkoholiko mintys nuolatos sutelktos į alkoholį, jos įkyriai persekioja ir namie, ir darbe. Jis visą laiką svarsto, kur ir kaip galėtų vėl išgerti. Alkoholio vizijos nepaleidžia alkoholiko net miegančio. Alkoholio potraukis panašus į stiprų badą arba troškulį – žmogus pasirengęs bet kam, kad tik jį patenkintų. Prieš jį nublanksta visi kiti interesai, rūpesčiai, troškimai, siekiai, šeima, darbas ir t. t. Alkoholio potraukis verčia atsisakyti valgio, kad tik liktų pinigų išgerti. Apimtas šio potraukio žmogus išparduoda viską, ką tik galima parduoti, nuskursta.

 

2. Antras ankstyvasis alkoholizmo požymis yra savikontrolės praradimas. Alkoholikas neįstengia įvertinti, kiek, kur ir kada geria. Sveikas žmogus žino, kokią alkoholio dozę jis gali sau leisti, o alkoholikas geria tol kol pasigeria. Alkoholikas gerdamas nesugeba savęs kontroliuoti, negali susilaikyti. Jis praranda saiko jausmą. Pradinėje ligos stadijoje kai kuriems alkoholikams lengviau susilaikyti visai negėrus, negu, pradėjus gerti, neprarasti saiko. Pagal alkoholio kiekį, kuris nuslopina savikontrolę, galima kalbėti apie ligos sunkumą. Iš pradžių savikontrolė prarandama tik išgėrus puslitrį degtinės, o vėliau jau pakanka ir keleto taurelių.

 

3. Trečias alkoholizmo požymis yra pakitęs pakantumas, arba tolerancija. Ligos pradžioje pakantumas didėja. Žmogus, įpratęs girtauti, pakelia didesnes alkoholio dozes negu retai išgeriantis. Didėjant pakantumui, silpnėja vėmimo refleksas. Kaip žinoma, vėmimas yra apsauginis organizmo refleksas, kylantis apsinuodijus dideliu alkoholio kiekiu. Labai retai pasitaiko žmonių, kurie į per didelę alkoholio dozę iš viso nereaguotų vėmimu. Tai rodo, jog to individo silpnas vėmimo refleksas arba nepakankama apsauginė reakcija. Retkarčiais vėmimo reflekso neturėjimas gali būti individo nepaprasto pakantumo išraiška. Alkoholio pakantumas nedidėja be galo. Vieną gražią dieną alkoholikas pasiekia savo lubas. Po to jis gali gerti keletą metų, ir pakantumas nesikeičia. Ilgą laiką nuolatos perkraunamas mechanizmas galų gale nebeveikia, ir pakantumas pradeda palengva mažėti. Jis gali pasidaryti silpnesnis net už pradinį fiziologinį (normalųjį). Ne veltui sakoma, kad senas girtuoklis pasigeria nuo šaukšto vyno.