Priklausomybė nuo alkoholio tai - fiziologinių ir psichologinių reiškinių kompleksas, kuriame alkoholio vartojimas žmogui yra daug svarbesnis nei kitas (ankščiau labiau vertintas) elgesys. Alkoholizmas sukelia labai daug problemų ir sutrikimų: pradedant sunkiais somatiniais, psichikos sutrikimais, baigiant socialinėmis bei tarpasmeninių santykių problemomis. Alkoholizmas būdingas žmonėms, turintiems sunkių psichologinių problemų. Dažniausiai tai depresija, nerimas, miego sutrikimai, padidėjęs nervinis dirglumas. Įvairūs nervų sistemos sutrikimai pasireiškia daugiau kaip pusei alkoholiu piktnaudžiaujančių žmonių ir dažnai juos skatina toliau „gydytis“ alkoholiu. Depresijos ir nerimo pašalinimas saugiais vaistais ir nemedikamentinio gydymo metodais labai padidina priklausomybės gydymo sėkmę ir sergančiojo savijautą.

Svarbus vaidmuo tenka psichoterapijai. Ji efektyviausia pirmoje ir antroje alkoholizmo stadijose.

Psichiatrinio gydymo tikslas – išmokyti taikstytis su emocine įtampa, suvokti tariamą pasitenkinimo poveikį, padėti siekti nepriklausomybės. Kad ligonis ir artimieji suvoktų alkoholizmo žalą, suprastų, kad ligoniui reikia gydytis reguliariai, ilgą laiką ir kad reikia visiškai atsisakyti nuo alkoholio.

Gydymo eigoje palengvinimui dažnai naudojami kelių grupių vaistai:
– keičiantys alkoholio skaldymą organizme, kuriuos vartojant nesuskaldytas alkoholis, net pavartojus mažomis dozėmis, sukelia labai nemalonius poveikius, tokius kaip stiprus širdies plakimas, karščio pylimas, pykinimas, vėmimas, galvos skausmai;
– slopinantys potraukį alkoholiui, kurie veikia smegenų centrus, dalyvaujančius formuojantis priklausomybei.

Šių vaistų vartojimas negali būti vienintelis gydymo metodas (tuo labiau taikomas prieš asmens valią), nes jie nepašalina visos daugybės tarpusavyje susijusių priklausomybės vystymosi priežasčių, be to, pats taisyklingas vaistų vartojimas reikalauja apsisprendimo gydytis ir profesionalios pagalbos ieškojimo.