Turiu ir aš savo istoriją, trumpai aprašysiu.
Gerti pradėjau palyginus gana vėlai – atvažiavęs iš provincijos į miestą studijuoti. Tada buvo labai linksma – baliai, merginos, laisvė... Mokslai pasiliko antroje ar ten tolesnėje vietoje. Vėliau persikėliau į bendrabutį, ten baliai dar didesni ir linksmesni, po to išėjau akademinių atostogų. Po pusės metų vėl grįžau mokytis, buvau pasiilgęs draugų ir aišku geriausio draugo alkoholio. Na ir taip tęsėsi visą laiką. Niekaip nesisekė susirasti draugės. Masčiau – jau kai draugę susirasiu, tai tikrai apsiraminsiu, deja, po to buvo tų draugių, bet baliai ir draugai buvo svarbesni...
Baigiau mokslus, susiradau darbą. O tada prasidėjo dar gražesni dalykai – į paskaitas tai aš nenueiti galėjau, o čia jau viskas, STOP. Darbą prarasti labai bijojau... Deja užgėrimai ir baliai niekur nedingo, o blogiausia, kad rytais pradėjau daryti pachmielą, kad ir į darbą nueičiau nedrebėdamas, nebijodamas žmonių, nes kai tik įkaldavau ryte, iš karto prašviesėdavo. Po to ir darbe per pietus į bariuką ir... na viską jūs puikiai suprantat... Apie pagirias po daugiadienių net nenoriu šnekėti, naktys baisios, rytais visas drebantis... Teko kartą ir vidury nakties skuost į visą parą dirbantį tašką, nusipirkt degtinės bonkę, išgert ir eit į darbą...
Ir taip net pats nesupratau kur įbridau... Buvo daug bandymų mest gerti, daug dienų braukymo kalendoriuje... Bet praėjus keliems mėnesiams viskas atrodydavo labai gerai ir vėl užsukdavau ratą... Visą laiką bandžiau įsitikint, kad aš moku gert, kad moku taip pat linksmintis su kitais. Deja jau seniai aš to nemokėjau... Po to sąmonė dingdavo, atmintis 70 proc., jei ne daugiau, iš viso laiko neatsimindavau nieko... Aišku buvo ir blaivių etapų, bet jei pasižiūrėčiau iš dabartinio taško, tai visi tie metai buvo kažkokiam pusiau kosmose...
Po to pavyko susirasti merginą, prieš pusantrų metu vedžiau... Bet deja problemos nesibaigė. Šiaip labai myliu savo žmoną, ji nuostabi... bet kai atsiranda kelyje alkoholis, niekas nebeįdomu, nei žmona, nei santykiai. Po to, kai dar tiek pat laiko reikia išgaruoti alkoholiui, būnu dar labiau apatiškas viskam... Prasidėjo pykčiai su saviške... Kiek aš jai vestuvių sugadinęs, kai kartu kaip pora dalyvavom, kiek gėdos pridaręs, baisu... Laimė, nors per savo vestuves visiškai negėriau, tai viskas labai gražiai praėjo :)
Na ir štai atėjo laikas kai šiuo metu mes laukiame mažylio ateinant į šį pasaulį (gegužės mėn.)... Jau galvoju viskas, dabar reikia mest gerti, nėščia žmona, jei jau tada man bus viskas dzin, tai tada ragai man, esu beviltiškas... Mest nemečiau gert, bet keli vakarėliai pavyko gana smagiai ir lyg galvojau, kad galima pagurkšnoti, bet retai ir labai atsargiai... Ir visa tai mane žiauriai suklaidino, prieš pat šiuos Naujus metus slystelėjau darbo vakarely... Atsimenu vakarėlio irgi tik pradžią, kaip grįžau neatsimenu, įeiti į namus nesugebėjau, žmonai vos ne vos prisiskambinau, ji įleido. Griuvau į lovą ją išstumdamas, ji vargšė į kitą kambarį, ryte atsikeliu visas gatavas ir į darbą. Vėl ten brendžio užvaišino, na ir taip tris dienas... Tiesą pasakius, nelabai pamenu ir darbe ką aš dariau... Vėl kosmosas... Naujus metus tarėmės kartu dviese ramiai su žmona, o aš prisivedžiau draugų, pats smigau, apie 21 valandą, draugeliai išvarė, o žmona verkdama viena prie lango pasitiko Naujuosius bežiūrėdama į fejerverkus... Kosmosas... Atsikėlęs sausio 1 d. supratau, kad viskas, taškas. Kad aš savęs tikrai negaliu valdyt išgėręs ir darausi baisus žmogus... Ir kol nepadariau dar kai ko baisesnio, laikas sustot visam laikui... Pasakiau sau, kad vaikas niekada nepamatys tėčio girto!!!
Žinau, kad bus sunku... 16 metų stažas šis bei tas, bet aš šį kartą tikrai noriu į savo gyvenimą žiūrėti blaiviomis akimis, viską atsimint. O svarbiausia – nebekentėt nuo pagirių košmarų, nes kartais atrodydavo, kad galima išprotėt... Žodžiu tiek... Nesu rašytojas, rašiau kas man dėliojosi tuo metu...