tomas I

Pažįstu labai daug žmonių metusių gert, išgirdau daug jų blaivybės istorijų. Kažkuo jos panašios, ir vistik kiekviena labai išskirtinė. Pradžioj maniau, kad maniškis variantas yra nevisai standartinis. Žinoma jei standartu vadinti, kai kas nors daug ir ilgai geria ir labai raiškiai degraduoja: kelia skandalus, praradinėja vieną po kito darbus, išsiskiria su šeima, išparceliuoja turtą; kai geria aiškiai daugiau už kitus, ir kuo toliau tuo prastesnius gėralus; kai galų gale atsiduria gatvėje prie konteinerio su bambaliu pilstuko ar iš vaistinės nufyrintu skruzdžių spirito buteliuku. Pritonai, areštinės ir t.t. Va jums stereotipinis alkoholikas. Toks stereotipas. Deja deja... Pasirodo  kad, nors darbuose dėvėdavau kostiumą ir kartais kaklaraištį, bet jau seniai buvau priklausomu nuo cheminio junginio C2H5OH – t.y. alkoholiu... Namai, pievutė, šuo ant jos, kelios mašinos, reikalai, vizitkės, laiko be... Žodžiu viskas ažūre. Ai, dar žmona, vaikai gražuoliai... Tai, kad neatitikau to konteinerinio stereotipo, tik klaidino kai kuriuos aplinkinius ir visų pirma mane patį.

Atrodė  gėriau ne super daug, nesiskyriau su šeima, nepraradinėjau darbų. Pirmi ženklai išlindo jau studijų metu. Tiksliau studentavimo. Čia ne apie tuos nuotykius ir prisičiūdinimus, kurių kiekvienas turėjo, dalyvavo ar bent jau girdėjo. Ir, suprantama – jais bravūriškai tada girdavosi. Garbės kodeksas toks buvo. Bet čia kas kita. Buvo keli kartai, tikrai rimti, kai dingdavo sąmonė ir pagiriojantis... kaip čia pasakius... meluodavau, kad nieko neprisimenu. Tiesą sakant labai norėdavau neprisiminti. Tiesiog sąmonė protestavo, stengėsi paneigti, nepriimti. Kažkokia virtimo vilkolakiu, ar Džekilo ir Haido istorijos parodija. Brr... Per plauką jei ne nuo galo, tai nuo tikrai nuo rimto kriminalo. Ir bent jau, kad būtų linksma ar drąsu, - šlykštu, žema ir tiek. Tada, kai grįždavo šaltesnis protelis sakydavau sau: stop užteks, supratau, намёк понял. Rišu, mažinu, kontroliuoju. Buvau apie tai skaitęs ir pažinęs žmogų kuris šokinėjo pusnuogis pro langą į pusnis su kirviu rankoj, nes prie durų jo tykojo balti saugumiečiai ar velniukai. Paskui paskutinį kart nuo Panemunės tilto... Keli draugeliai baigėsi per kelis mėnesius. Dar vasaros pradžioj Gorkyne lėbavom, o grįžus iš vasaros atostogų – vieno iš gražuolių broliukų nebėr, išvežė kojom į priekį, kitas tiek „išėjęs“ kad žmonių nepažysta... Kūnelis tik likęs... tuos intraveniniai suėdė. Keruakas... kelias...

   Sakiau – man tai šitas tikrai negresia, pamačiau pasimokiau. Pranešė, neužkabino ir valio. Išvengiau, liko tik praeities aštrus nuotykis, bet pasirodo ne visai. Prieš kelis metus, jau blaivybėj sužinojau, kad HCV teigiamas. Tiesa gal tai ir sutapimas sunku dabar teisybę rast, o ir tikrai čia ne mano vargai. Mano priklausomybė – alkoholis.
   Po studijų vėl tas pats. Vis karts nuo karto pabandydavau kažką pakeist gyvenime, sutvarkyt, sumažint. Vėl keli baisūs „užtemimai“. Dabar atrodo, kad bent dvidešimt bandžiau mest, rišt ar mažint. Tik nelabai atsirinkdavau ką, rūkymą ar gėrimą. Man atrodė, kad rūkymas бужо didesnė problema.
   Nežinau kaip čia aiškiau išreikšt, bet jei kas yra kažką panašaus patyręs, tikrai supras. Žodžiu metų metus gėriau kaip važiuodamas su užtrauktu rankiniu stabdžiu. Visą laik ir geriant ir, suprantama, po to kažkoks paslėptas kaltės ar gėdos jausmas. Kurį reikia užmaskuot, užpilt... Betgi aš nedaug geriu, ne daugiau negu visi. It tik brendžiukus ir gerą vyną ar šviesų alų... Tai sumažini, tai vėl uraaa. Paskui jau rimtesni bandymai susiimti. Nes ta mama... ta žmona... Ką jos supranta. Man gi reikia atsipalaiduot, ta įtampa darbe taip išsekina. Bepigu joms namuose su puodais. Gi tikrai ne daugiau kaip kiti, jau nekalbant apie tuos, kurie turi realių problemų su alkoholiu.
    Ir nepatikėsit, po kažkurio karto suėmiau save į rankas. Nurėžiau abi bėdas vienu ypu. Iš tiesų tada mečiau rūkyt. O negėriau tik dėl to, kad prie brendžiuko ar alaus labai jau smagu tabakas. Pirmom savaitėm draugeliai šaipėsi. Vėliau šaipėsi pagarbiau. Na ir ką - pergalė. Įrodžiau visiems jiems, kad galiu! Tartum jiems rūpėjo... O kad jau situacija kontroliuojama tai tikrai galiu sau leisti po darbų vakare, po mažiuką. Tik rimtom progom, tik retkarčiais, tik su rimta kompanija. O ir retkarčiais ir labiau atsipalaiduot. Gi man reikia. Aš gi toks darbininkas, toks mokytas, toks patyręs, taip viską žinau... Jei nelystu, tokia „sėkmė“ mane ištiko du kartus. O gal tris. O gal dar daugiau. Miglotai dabar viskas su ta atmintim.
   Žodžiu - visiška „kontrolė“. Tik kažkokiu būdu pro sąmonę praslysdavo tai, kad ir po to mėnesių ir toliau geriu ir rūkai taip pat, ar dar smarkiau. Prie bokalo girdavausi kaip aš mečiau… Dalis manęs savim šventai tikėjo. O dalis kažkaip jau ne… Va dar šiandien įkalu, vis tiek jau pradėjau ir su mašinos namo nebevairuosiu, o nuo rytojaus… Nors ne, rytoj bus sunkoka,  geriau nuo pirmadienio vėl imu kontroliuotis… Šiandien gi taip supuolė, kad nė šventasis nebūtų galėjęs atsisakyt…

Negaliu aiškiai pasakyt kas nutiko, lyg ir nebuvo nei kokio ryškaus nuotykio, kokios šeimyninės dramos, tragedijos, komos ar antgamtinio ženklo, bet kažkodėl pajutau, kad viskas. Reikia kažką daryt, nes iš kaltės, bejėgiškumo, pasišlykštėjimo savo elgesiu, visu savim jausmas aiškiai rodė į kilpą. Pabandžiau tai išsakyt vienam žmogui kuriuo pasitikėjau, bet ar jis neįsikirto, ar neaiškiai vapėjau. Antra vertus ar gali tokį atvejį suprast „civilis“ žmogus? Labai miglotai tą laiką prisimenu, buvo baisu. Net nepamenu ar tuo metu gėriau… Tikriausiai taip. Baisiausia buvo rytais iš namų išsikrapštyt. Kad nieks nematytų, kad nieko nesutikt. Laimė, turėjau kabinetą vienas. Ten įsidrąsinus galima buvo plokščiuką atsinešt ir ir prisėst prie kokio nervus raminančio kompiuterinio žaidimo. Situacijos baisumas buvo tas, kad tada dalis manęs aiškiai suprato, kad gėrimą užrišt lyg ir galėčiau, bet kur blaivia galva padėti savo depresyvumą, nemokėjimą bendraut, nepasitikėjimą savim. Be savo alkoholio buvau niekas… Bet užtenka šniurkščiot ir seilėtis.
   Žodžiu prisiminiau, kad vienas iš mano klientų psichoterapeutas ir sakėsi, kad padeda depresijose ir gydo nuo priklausomybių. Matyt tas žmogus sąmoningai tik gink Dieve ne tiesiogiai  tą pabrėždavo su manim bendraudamas. Matė gi profesionalas.
   Labai maloniai priėmė, ilgai bendravom, daug sykių. Nustatė jis man depresiją. Tiesa jis kvailys ją pavadino alkoholine. O aš gi praktiškai tada negėriau. Na tik truputį, tik tą dieną, tik nervam pataisyt ir tai tik dėl kompanijos. Kilniai sutikau,  kad terapijos metu negalima vartoti. Ale iš jo kabineto išėjęs ir jam ir sau prisiekęs ir su vaistais negersiu, nudrožiau į savo „Orleaną“ atseit su draugeliu pasėdėt. Spėkit… Atspėjot :)
    Žodžiu kažkokia idiotiška agonija prasidėjo. Žinau, kad negalima, o negaliu neįkalt. Ir puikiai žinau, kad gėrimas kaifo nebeneša, kad palengvėja ir apima keistas jaudulys kol nešiesi iš taško ir nuryji pirmą gurkšnį, o paskui vėl lieka tik kaltės ir pilko drėgno vienišumo jausmas. Tada ir pradėjo tikrai dašutinėt, kad ta problema su alkoholiu tiesiogiai liečia mane. Praleisiu detales, ne visas ir prisimenu, bet tas „kvailys“ daktarėlis mane ištraukė. Begalinis jam ačiū!  Tiesa buvau geras fruktas. :) Sugebėjau įkalt net vartodamas vaistus, dėl kurių sąmoningai pasirašiau, kad suprantu alkoholio vartojimas su tais preparatais gali baigtis pabaiga... Na ir nafig... Pradėjau susivokinėt, prisipažinau, kas vyksta žmonai. Jai tai irgi buvo, švelniai pasakius, ekstremalokos patirtys. Bet tai jau kita istorija. Prasidėjo blaivos dienos, galėjau žiūrėt žmonėm į akis. Nuostabu! Pradžios euforija. Laivė. Daktarėlis užsimiršo. Nebereikalingas... Paskui eksperimentai su nealkoholiniu alum. Paskui užgėrimas. Atkrytis. Su siaubu ir gėda grįžimas pas daktarėlį. Suprato, neišmetė.
Neįsidėmėjau tikslios datos, bet tai vyko 2005 vasarą ir nuo tada sau skaičiuoju dienas be alko.

mano istorija
    tomas II

Pabandysiu pratęst, nes netikėtai išpuolė laisvesnio laiko. Tie parašymai pasirodo tiek suėda... nu ,kas bandė, tas žino.

Daug smulkmenų jau pamiršau. Susimaišė su kitų pasakojimais, daug yra panašių patirčių su likimo broliais. Neįsidėmėjau tikslesnės datos, kada paskutinį kart pavartojau, nes tuo metu labai jau beviltiškai viskas atrodė. Tiek kartų pradėta, ir suklupta... Turbūt labiausiai padėjo tai, kad daktaro patariamas nutariau išbūt negėręs tam tikrą laiką, o ne rišt suviskam. Patarimas buvo toks: išbūti negėrus septynis mėnesiu, o tada spręsti, ką daryti toliau. Ar gyvent blaiviai toliau, ar mokytis gert, ar dar ką nors keist. Žodžiu dabar nesukt galvos dėl tolimos ateities. Ateis laikas – spręsim. O septynis mėnesius todėl, kad JAV mokslininkų duomenimis per tokį laiką organizmas visiškai išsivalo nuo intoksikacijų. Pėdsakų neranda net labai nuodugnūs kraujo tyrimai atliekami FTB ar kur ten...

Nespecas aš, nežinau tiksliai. Žodžiu ištempiau tuos septynis. Pradžioj buvo sunkiau, paskui vis fainyn. Matyt organizmas realiai valėsi. Palaikė pokalbiai su daktaru. Artėjant terminui, kadangi nieko ypatinga lyg ir nevyko, nutarėm suapvalint iki dešimties... Paskui iki metų... Nebuvo jokių kodavimų, pasirašinėjimų, burtų, priesaikų, ar dar ko. Tiesiog toks nutarimas. Staiga, praėjus tam laikui, suvokiau,  kad jau metus laiko gyvenu blaivas... O, džiaugsme! Tik tas, kas tai patyrė žino apie ką kalbu. Laisvė!

   Tai „normaliam“ žmogui, gal nieko ypatinga. Bet per tuos metus gi buvo visko: pradedant gimtadieniais, Naujais Metais, poilsiniu plaukimu jachta į ........., baigiant įsižeidusių draugelių „tu mane gerbi?“. O ir nuotaika ne tokia jau stabiliai gera ištisai buvo. Gi ne robotas.

   Matyt nutariau, kad viskas taip ir bus  vizitus pas tą psichoterapeutą nutraukiau. Gal ir be reikalo, gal čia kokie pasąmoniniai fintai suveikė. Čia psichologai mėgėjai mikliai nustatytų kokį ten sindromą. Gal taip ir yra... kas žino?

   O gal tiesiog taip turėjo būt. Žodžiu su savo gyvenimu ėmiau tvarkytis pats vienas. Sekantis metų laikotarpis ėmė eiti sunkyn. Užsiverčiau darbais su kuriais ėmiau nesusitvarkyt, nuovargis, įtampa... Aiškiai jaučiau kad kažkas ne taip. Smelkėsi mintis kurios klaikiai bijojau visą laik, ir kurią buvau nustūmęs kažkur gilyn visą tą blaivybės laiką. Tai buvo supratimas, kad esu kažkoks netoks kaip visi, kažkoks nenormalus; kad nemoku normaliai bendrauti be alkoholio ar dar kokių pagalbinių priemonių. Ir niekad nemokėjau.  Nepritapimas. Jausmas, kad neturi to kažko esminio, ką visi turi. O atpalaidavimo priemonės „antidepresanto“ – alkoholio nebuvo.

   Suprantama – šita įtampa išsiliedavo ir darbe, o ypač šeimoj. Pykčio priepuoliai, neadekvačios reakcijos. Vieną dieną taip viskas bjauriai susuko, kad nutariau baigt. Egzistencialistiškai taip... Tik labai gėda prieš vaikus buvo, kas tėvas savižudis.

Nedetalizuosiu čia, nors metų jau nemažai praėjo, viskas dar neužgijo. O ir ne viešam forume apie tokius dalykus reklamuotis. Žodžiu viskas baigėsi pagal nuvalkiotą scenarijų – paskutiniu momentu... ir taip toliau.

Paskui skausmingas grįžimas. Daug bandymų buvo antrąkart brist į tą pačią upę. Ne, ne gėrimo prasme, kaip čia pasakius, gal greičiau į tą patį gyvenimo būdą... Į lėkimą, renginius, sportus, hobius, vaidinimą kad viskas okey, kad viskas kaip pas visus, kaukių dėvėjimą. Nu toks lietuvosrytinis, televizinis, žurnalaveidinis bėgimas nuo savęs. Ratas vėl ėmė užsidarinėt

Lėkimą nutraukė ligos. Pirma viena, paskui kita. Nori nenori teko sustoti. Maždaug tuo pat metu ėmiau išdrįsau vėl ieškot išeities ir radau Anoniminius Alkoholikus. Man tai buvo didžiulis atradimas...

Dabar visus tų, kurie kiek susidūrę su AA ir girdėję tokių istorijų pasakys: „Aaa, taip, žinom, čia jo gyvenimas stebuklingai ėmė keistis. Bla bla bla...“, parašyčiau trupučio kantrybės.

Taip, iš tikrųjų, kai kas esminiai pasikeitė. Pamačiau, kad žmonės gali bendrauti, būti atviri, dalintis, nesislėpti. Kažkas tokio tikrai manyje nulūžo. Užsidegiau tuo tarnavimu, vienybe, sveikimo idėja...

Gražu..., bet pamažu ėmiau suvokti, kad bent jau kol kas tai ne man. Tas šurmulys, riksmas, ura-entuziazmas, visko traukimas ant vieno kurpalio. O dažnai ir požiūrio siaurumas, fanatizmas, prietaringumas. Kartais tiesiog , atleiskit, bukumas. Nuolatinis garsus kartojimas, kaip ką reikia daryt... ir nedarymas.

Susidarė toks įspūdis, kad jie ten susirinkę prie vartų džiaugiasi, klykia, rėkia, viens kitą entuziastingai sveikina, bet vidun pro vartus neeina. Tik vienas kitas...

Aišku, tai tik ta dalis kuri man stringa. Dėl mano savybių. Niekas negali paneigt tų dalykų, kurie vyksta AA. Tų nuostabių žmonių, kurie tiesiog dovanoja save. Kaip pakyla ir sveiksta beviltiškai nurašyti, ar save nurašę alkoholikai.

Per šią draugiją radau tikėjimą. Tiksliau norą tikėti. Norą turėti vilties, norą mylėti. Viso šito labai beveik neturiu, arba labai mažai turiu. Viso šito bandau mokytis... Biski didingai skamba, bet nežinau, kaip kitaip išsireikšt.
Taip jau yra. Apie tikėjimą irgi nelabai ką pasakysiu. Viskas ko reikia seniai parašyta. Viskas labai paprasta... ir kuo paprasčiau – tuo ... sudėtingiau :)