Norėdami atskleisti charakterio bruožus, kurie atveda į alkoholizmą, mokslininkai atliko daug tyrimų. Buvo siekiama atrasti taip vadinamą „alkoholinę asmenybę“, specifinius charakterio bruožus ar žmonių psichologinius tipus, kuriems lemta tapti alkoholikais. Tačiau duomenų, patvirtinančių specifinį alkoholinį tipą, nerasta. Net alkoholikų vaikai turi tik polinkį į alkoholizmą, bet ne paveldėtą ligą – alkoholizmą. Tačiau patvirtinta, kad alkoholikų vaikai, pradėję vartoti alkoholį, paskutines ligos stadijas pasiekia greičiau.
Buvo ištirtos įvairios žmonių grupės. Pasirodo, alkoholikais tampa ir cholerikai, ir flegmatikai, sangvinikai ir melancholikai. Patvirtinta, kad priklausomi nuo alkoholio tampa išsilavinę ir mažai išsilavinę žmonės, talentingi ir nelabai, turtingi ir pasiturintys, psichiškai sveiki žmonės ir psichiniai ligoniai, vyrai ir moterys ir taip toliau. Ieškant vieno dėsningumo, atrastas kitas dėsningumas – vartoti alkoholį pradedama dėl socialinio programavimo, dėl alkoholio prieinamumo ir didelio alkoholio vartojimo paplitimo.
Medicininiais tyrimais patvirtintas dar vienas dėsningumas – tai tipinis alkoholio poveikis asmenybei, kokia ji bebūtų. Alkoholio vartojimas padaro vienodą poveikį tiek žmogaus charakteriui, tiek sveikatai, o vėliau ir išvaizdai. Atrodytų, pradžioje visiškai skirtingi alkoholį vartojantys žmonės laikui bėgant vis labiau supanašėja. Šis procesas vadinamas asmenybės niveliavimu (skirtumų pašalinimas, suvienodinimas).
Galiausiai tai pasibaigia standartine asmenybės degradacija pagal alkoholinę stadiją. Svarbus atradimas buvo tai, kad vartojantiems alkoholį žmonėms būdingos tam tikros psichologinės ypatybės, ir tuo remiantis rodyta, kad alkoholis visus žmones veikia vienodai. Peržvelkime pagrindinius vartojančio alkoholį žmogaus psichologinius ypatumus, kurie yra suskirstyti į kelias ryškiausias grupes.
1. Neadekvatus požiūris į alkoholį ir į alkoholizmą. Jis yra dėl socialinio programavimo, žinių trūkumo ir daugybės klaidinančių mitų, kurie sklando visuomenėje. Be to, priklausomas žmogus yra linkęs pateisinti savo priklausomybę. Toks požiūris išreiškiamas trim variantais:
a) anognozija – pilnas priklausomybės neigimas. Tai sunkiausias atvejis, nes net kai aplinkiniams akivaizdu, kad žmogus yra alkoholikas, jis pats tai aršiai neigia. Su tokiu požiūriu pasveikti nuo alkoholizmo yra neįmanoma, nes tam, kad žmogus pasveiktų, jis turi pripažinti, kad turi priklausomybę – jis turi būti sąžiningas pirmiausiai su savimi.
b) lengvabūdiškas požiūris – tai nepakankamas įvertinimas, nes alkoholio vartojimo pasekmės išryškėja ne iš karto. Toks požiūris būdingas daugumai vartojančių alkoholį žmonių. Kartais pripažįstama, kad būna problemų su alkoholiu, bet alkoholio neatsisakoma: bandoma gerti silpnesnius gėrimus, kontroliuoti dozę, daryti pertraukas. Tokiu būdu bandoma sau įrodyti, kad situacija valdoma.
c) demonstratyvus pervertinimas – tai retas atvejis, kai alkoholikas demonstratyviai pareiškia, kad jis yra alkoholikas, bet jo liga tokia sunki, kad pasveikti neįmanoma. Tai būna susiję su blogos savijautos baime, dažniau – demonstratyvi priedanga, kad galėtų netrukdomas toliau gerti.
2. Egocentrizmas. Alkoholikai savo elgesiu primena išlepintus vaikus – jie elgiasi taip, tarsi jų interesai būtų svarbiausi už viską. Jie įsitikinę, kad puikiai valdo savo gyvenimą ir kad niekas neturi teisės trukdyti gyventi taip, kaip jie nori. Pagrindinis jų noras – vartoti alkoholį tada ir tiek, kiek ir kada jie nori. Alkoholikai neperneša jokių prieštaravimų ir yra nepakantūs menkiausiam psichologiniam diskomfortui. Psichologai tai vadina žema frustracine tolerancija. Visas problemas alkoholikai sprendžia butelio pagalba ir nesupranta tų, kurie nesielgia taip pat ir nepritaria tam.
3. Nenuoseklumas ir asmenybės susidvejinimas. Alkoholikas lengvai meluoja, žada ir pamiršta, išgėręs kuria didingus planus, o po kelių valandų pagirių būsenoje jau viską neigia ir jaučiasi menkysta. Alkoholiko savęs vertinimas priklauso nuo to, kada jis išgėrė. Apsvaigęs jis vienoks, pagiringas – visiškai kitoks. Toks nenuoseklumas veda į asmenybės susidvejinimą. Šių būsenų geriantysis nesuvokia ir nesuriša tarpusavyje, tačiau aplinkiniams tai akivaizdu.
4. Inertiškumas. Alkoholikai nesusimąstydami plaukia pasroviui paskui savo priklausomybę metų metais, diena iš sienos. Jie nedaro jokių išvadų, nors daugelio organizmas jau neperneša alkoholio, ir organizmas jau siunčia akivaizdžius signalus. Net jei pastebi, kad tarsi savaime, „atsiranda“ įvairios ligos, su savo priklausomybe to nesusieja ir gerti nenustoja. Dažniausiai guodžiasi žodžiais, kad „kai tik panorės, galės nustoti gerti“, bet taip ir lieka gyventi su šia iliuzija. Alkoholio vartojimo inertiškumas toks stiprus, kad nustoti gerti alkoholikui atrodo baisu – jis tiesiog neįsivaizduoja kitokio gyvenimo.
Verčiančios susimąstyti išvados, tiesa? Nepamirškime, kad jau sugriautas mitas, kad alkoholikai yra paskutinę alkoholizmo stadiją pasiekę žmonės. Alkoholikas yra alkoholį vartojantis žmogus, tai veiksmo įvardinimas. Problemos su alkoholiu sprendžiamos tik visišku alkoholio atsisakymu. Alkoholis suvienodina, atbukina ir sumenkina bet kokį žmogų.
(Pagal gydytojo narkologo V. A. Melnikovo darbus)
Viltė
www.ruvi.lt