Būk blaivus!

Troja !ne visi yra ikyrus,kitam uztenka ir pasakymo,kad cia nebeik,bet jei  vel netycia sutiksi su tuo paciu prasymu:)tai pasakyk,kad paskolinu  jei neatiduosi, sekanti kart nebeskolinsiu,man padejo,susitikus pasakiau,kad nebeduosiu,nes skolos negrazino..ir nieko atsikraciau su visam,nezinau ar reikia gailetis,nenumirs juk

Paskutinis taisė smiltis (2013-05-21 18:59:26)

Troja rašė:

Sveiki. Na, pas mane irgi pradėjo vykti "ЧП", kurių niekas nekvietė. Gyvena mano rajone toksai profesionalus menininkas, karikatūristas. Mokėmės paralelinėse klasėse su juo. Tai jei su juo netyčia susitinku tuomet, kai jis būna užgėręs, tai nepraleidžia progos paprašyt 2 litų. Bet prašo tada, kai jau jam tikrai yra labai blogai. Susitikdavome retai, tai šis dalykas lyg ir nekliuvo. Duodavau aš jam tuos 2 litus, o kai susitikom kažkurių metų gruodžio 31 d., tai daviau 5 Lt :) Svarsčiau kitų žmonių teigimą, kad negalima duoti, bet aš neduoti negaliu - per daug gerai atsimenu būseną, kai rodos, mirtis su dalgiu į tarpuakį taiko ir jei šią minutę negausiu dozės, tai sprogs širdis, kraujagyslės, akys, smegenys ir visa kita. Manau, kad jokia čia auklėjamoji priemonė yra - neduoti. Jei žmogus eina ir ieško išgert, reiškia jis dar nenutarė blaivėt. Ir dar reiškia, kad jam yra labai labai blogai. Neabejoju, kad ne viena mirtis yra ištikusi tokiu būdu. Tai va, vakar jis mane gatvėje pasivijo ir sako: "Norėjau pasilabint". Pažiūrėjau į veidą ir supratau, kad ne pasilabint norėjo. Daviau tuos 2 litus ir gerai. O šiandien kažkokia nuojauta, kad jis gali manęs kažkur jau laukt "netyčia", kai išeisiu į gatvę, nors niekada taip nebuvo. Nuojauta neapgavo, kad tuoj jį pamatysiu, bet vos šoko negavau, kai jis paskambino į mano buto duris. net neįsivaizduoju, iš kur sužinojo tikslų adresą. Tiek pasimečiau ir išsigandau, kad situacijos nepamatytų žmonės, kurie pas mane vieši šiuo metų, kad kuo skubiau įbrukau jam 3 Lt ir liepiau niekada daugiau mano bute nesirodyt. Bet,  pati juk žinau, kokie jausmai ir būsenos valdo pachmielo bet kokia kaina trokštantį žmogų, tai nežinau, kaip čia bus ateity. Bet šoką gavau nemirtingą.

Super temą palietei, Troja! "Duoti ar neduoti?" Jinai verta nagrinėti atskirame skyriuje, jei tik adminas pritartų.
Ach tie karikatūristai... Kelis pažįstu, tai labai talentingi, jautrūs ir pažeidžiami žmonės. Su kaukėm...

Dar: kažkur kažkas yra pastebėjęs, kad mūsų brolis visada prašo poros litukų. Niekados vieno, beveik niekados 5 ar 10. Nekalbu apie profesionalius prašinėtojus. Užkliuvo, nes pats taip darydavau... Ar ir jūs pastebėjot tokį reiškinį?

Retai bepasitaiko, kad prašytų... Bet jei paprašo ir nepasakoja graudžios istorijos apie alkanus vaikus ar prosenelei reikalingus vaistus, duodu kelis litus. Bet dažniausiai tiesiai šviesiai pasako, kad reikia pachmielo ir trūksta. Nežinau kodėl, gal iš snukelio mato, jog suprantu visą reikalo svarbą... ;)

Na aš turiu vieną tokį etatinį prašytoją,žmogus buvo gerai pageriantis,paskui prispyrė ligos ir penkis metus nė lašo,bet kai apsigydė vėl pramušo,tai pila po dvi savaites diena dienon,bet ne du litus prašo,bet 50 ar viso šimto,kol negražina neateina daugiau,bet sažiningai gražina,nežinau gerai ar blogai,bet šitam duodu,bet su skaudančia širdimi,nes žinau kur panaudos,šiaip daugiau neprašo manes niekas,nes visada pasiūlau darbo,šiukšles aprinkti,gatvę pašluoti,ar žolę nupjauti,bet neatsirado nei vieno norinčio padirbėti,gero vakaro.

Amžinai turiu bėdų su finansais. Nemoku tvarkytis nors tu ką. Tai ir pasiskolint tekdavo, o jaunystėj ir gatvėj biski paprašinėt ir valgyklose išėdų pavalgyt, bet tai trumpa ir atskira istorija. It turbūt per intymi, kad internete viešai pliurpt.
Na, žodžiu reikia pinigų... Vienas žmogus kažkada padarė didžiulį įspūdį, nei jis manęs labai pažino, kad galėtų pasitikėt, nei artimi buvom. Neatsimenu nei kiek ir kam reikėjo. Kai pradėjau nuodugniai aiškint kas atsitiko ir kodėl dabar taip prireikė, jis mane sustabdė ir pareiškė, kad ne jo reikalas kam tuos pinigus naudosiu. Tik perklausė sumą, pasitikslino ar tikrai užteks ir padavė. Nuoširdžiai ir paprastai taip... Be jokio dirbtinio nerūpestingumo, tuo labiau be jokio reikšmingo kreksėjimo ar akių vartymo. Taip pat nutildė ir besiveržiančius pažadus kaip mat grąžinti. Pasidarė gėda kažkodėl, nors lyg ir nemelavau jam...