Būk blaivus!

Manau, kad aš turiu pati sau atsakyti į klausimą - ar man tai šventė. Ir ar man šventė bus, jei aš užgersiu. Juk ir be to galiu sau tokią šventę suruošti, nuo kurios vėl žagsėsiu, drebėsiu, širdis maskatuosis, karštis pils... Ar taip reiktų jaustis po šventės? Leisgyviais žngsniais, plūduriuoti parduotuvėn,  kad nugrimzti į užmarštį... 

Esmė yra atsijoti tikrąsias ir tariamas šventes. Jei tokiose dalyvauju - ryžtingai pasišalinti kai nuotaika šlubuoja ar nerimas užplūsta. Taip šiai dienai svarstau. Tikiuosi, tuo pavyks vadovautis. Nes užsidaryti narvelyje, lyg kanarėlei, nesinori...

Tara rašė:

Turiu neblogą temą: man netoli 50, 6iap jau reikėtų padaryti baliuką.

Tara, o kur parašyta kad būtinai "reikėtų padaryti baliuką"? Ir ar tikrai po to baliaus, truksiančio kokią savaitę jausies tikrai geriau, nei po kitaip kaip nors turiningai praleisto laiko? Gal ta proga galima būtų pasidaryti tik sau šventę, o ne kitiems? Pvz. išvažiuoti už baliuko pinigėlius į kokią kelionę ar šiaip ką nors sau tikrai malonaus organizuotis? O draugams taip ir pasakyti, kad 50-mečio proga aš sau pasidovanoju vietoj baliaus tą ar aną... (Na čia gal tik man atrodo, kad neturėtų būti sunku to baliaus nedaryti)...

Marijus rašė:

Kol tiesiai negalėsi žmogaui pasakyt, "nepyk, žmogau, negeriu šiandien" tol persekios vis didesnės problemos, dėl atsisakymo. Ir nėra būtina kiekvienam aiškint kodėl negeri. Tikri draugai ir protingesni supras ir be aiškinimų; mulkiai nesupras kad ir kiek beaiškintum.

Manau, kad Marijus teisus. Mano vyras taip pat šviesiai tiesiai pasako, kad negeria, o dar jei kam kyla klausimų, tai dar pasako "savo jau atgėriau". Ir nemanau, kad dėl to yra mažiau gerbiamas draugų bei pažįstamų, ar kas iš jo juokiasi. Dažniau gal kaip tik su pavydu nulydi, kad "va žmogus turi valios negerti, kad taip aš galėčiau..." Na žinoma, visada atsiras tokių, kurie bandys ir pasijuokti bei pašiepti, nepavykus įkalbėti išgerti... Bet tai tada tokie ten ir draugai...

Ai, Regina, kad taip paprasta pasakyt būtų... Pradžioj labai sunku buvo per savo fanaberijas perlipt. Bet be šito niekaip. Čia daug ir protingai teoretizuot būtų, bet esmė tokia.

Bet va dar viena idėja jubiliejui, jei jau jis toks būtinas. Aš va kaip daryčiau: Čia reikalingas draugas, žmogus kuriuo tikrai gali pasitikėti. Jam kiek įmanoma atviriau papasakočiau situaciją kokioj esu. Paprašyčiau pagalbos ir palaikymo bent tą vakarą. Tiesiog kad kartu pabūtų, palaikytų ir pakontroliuotų mane tą laiką. Juk vienaip yra, kai esi vienas prieš visų spaudimą, o visai kitaip kai esate keliese. Nebebus to "bandos jausmo". Negi tam bičiuliui būtų sunku tvirtai pasakyt kokiam įkyruoliui, kokių tikrai atsiras: -"Tu, ką kurčias? Pasakė žmogus kad negers, tai ir negers. Ir amen!".
Būtina sąlyga, kad tas draugas suvoktų, kad tai labai rimta, kad tau tai vos ne gyvybės ir mirties klausimas. Čia be pasitikėjomo, nuoširdumo ir atvirumo niekaip.

Paskutinis taisė Marijus (2012-08-10 20:17:57)

Aš šiais metais nešvenčiau gimtadienio. Preitais irgi, nors ir jubiliejus (mėnuo po detokso buvo). Paskambinau, paprašiau, kad nedarytų staigmenos kokios (...) nes gimtadienio nedarysiu. Noriu pabūti viena su šeima, toks mano sprendimas. Labai jau daug kam neprireikė skambint, kadangi per girtavimus apleidau ryšius su daugeliu žmonių. O su kiekvienu atskirai susitikau, pabendravau. Manau, jei žmogus supratingas ir aš jam svarbi - supras. O jei ne - tai ''Viso gero''.

Vienais metais su šeima poilsiavome Juodkrantėje, susidraugavome keturios šeimos. Vakare pavėsinėje kepsniukai, buteliukas (ir ne vienas)...... Tada į akoholizmą nekreipiau dėmesio, buvo viskas tvarkoje. Vienas vyriškis, (jis buvo kiek vyresnis už mus)  į klausimą kodėl ne, atsakė: „aš alkoholikas negaliu“. Iš veido, iš bendravimo nebuvo panašus į alkoholiką, bet mintyse  aš jį nurašiau, į „chronius“, toliau aš jį vadinsiu Vytautu. Frontą laikėme trys vyrai, viena iš moterų gėrė tik sultis. Mes jai pasiūlydavome, biskelį pasišaipydavom. Vėliau vyras, kažkam pakaušęs  paatviravo: nesiūlykit, užsigeria,  „blūdina“, nemiega, aišku kitą dieną paslaptis tapo vieša. Nežinau kokia tikroji savijauta buvo tos moters, atrodė linksma, nors gal kiek keistoka, įžeidi,  bet niekada neišeidavo anksčiau.Vytautas dalyvavo be jokių problemų, niekas nesiūlė jam išgerti, nesišaipė, na gal kartais "už akių" pasišaipydavom. Mes pasiekdavom kondiciją, Vytauto pora mandagiai atsisveikindavo, mums viskas buvo suprantama. Gal būt, alkoholiko bendravimo problema ir yra: baimė būti demaskuotam, slapukavimas, pastovus išsisukinėjimas, melavimas ..... Po to kai parašiau savo istorija, man gerokai lengviau, nėra ką slėpti, meluoti, yra kaip yra, kiek smukęs tiek smukęs, negersiu atsitiesiu. Gyvenime ir taip aišku kas turi problemų ir dėl ko negeria. Nesvarbu ar jubiliejus ar gimtadienis ar šiaip proga pasakytum atvirai: esu alkoholikas todėl ir negeriu, viskas visiems būtų aišku. Jahtoje Marijau, tikrosios priežasties taip ir neatskleidei? Jeigu Vytautas būtų pasakęs: „tiek to įpilk“, tikrai prieš pildanmas būčiau pasakęs, gal nereikia. Ar yra forume „viešų“ alkoholikų, gal būt galėtų pasidalinti patirtimi?

Zuvis rašė:

Tara, manau, visokių čia yra. Aš kai užgerdavau, tai už visas blaivias dienas atpildavau, tačiau po kiekvieno karto vis sunkiau atsigauti. Lyg patikrindavau, gal išmokau gert - o kartais ir pavykdavo, o po to.... Po kelių  saikingų vakaronių (turiu omeny, kai ant nuosavų kojų stovėdavau kažkaip) ''patikėdavau'', kad štai - pamenu kaip grįžau namo, ir be niekeno pagalbos, reiškia gert jau po truputį mokausi. O jei dar ''pasimokysiu'', dar geriau išmoksiu... Didesnio ''briedo'' neėjo sau sukurt...

Dabar džiaugiuosi, kad kažkas ATĖMĖ norą gert. Galit tuo netikėt, aš irgi netikėjau, kad taip gali būt. Anksčiau negėriau, tačiau tvardžiausi. Dabar NĖRA noro. Užgert nesiruošiu bandyt, nes didesnė tikimybė, kad norą dar velniukas koks grąžins... O aš džiaugiuosi, kad NENORIU. KAip toliau seksis, papasakosiu.

Sveiki:) Aš tai "išmokti" tikrai nesitikiu, nes neabejoju, kad tas procesas, kuris, kaip ir įvyko - negrįžtamas. Bet labai tikiuosi, kad beveik išmokau jį valdyt, ar suvaldyt.

Tara rašė:

... Jahtoje Marijau, tikrosios priežasties taip ir neatskleidei? Jeigu Vytautas būtų pasakęs: „tiek to įpilk“, tikrai prieš pildanmas būčiau pasakęs, gal nereikia. Ar yra forume „viešų“ alkoholikų, gal būt galėtų pasidalinti patirtimi?

Tais pirmais metais kažką apie vaistus numiamlinau berods. Gerai nepamenu, bet atrodo kad niekam nieko detaliai neaiškinau. Bet lygiai už metų vėl plaukėm su ta pačia kompanija. Šį kart jokių "vitaminų" negėriau tai niekam nieko ir nemalavau. Pasakiau kad ir vėl negersiu ir kad virš metų jau nevartoju... Jokių ten viešų atviravimų nedariau. Konkrečiai jau nepamenu, bet visi normaliai sureagavo. Kas kiek ir ką suprato, bet man atrodo, kad visiems buvo aišku kaip ant delno. Kelionėj keli žmonės po vieną atskirai priėjo ir atsargiai pasiteiravo kas man tokio yra; nesileisdamas į smulkmenas paaiškinau, kad užrišau neribotam laikui...

Paskui su jais keliai išsiskyrė ir nežinau kaip čia yra, bet po kelių metų sužinojau, kad vienas iš tos kompanijos irgi užrišo, ir kiek žinau iki šios dienos laikosi...

Beje, tokie veikėjai kurie pirmai progai aiškina, kad negeria nes yra alkoholikai mano nuomone atrodo apgailėtinai... Esu sutikęs tokių... nelabai...

Tara rašė:

Man dar nei karto (paskutiniu metu) nepavyko suvaldyti proceso.  Ko gero apskritai galimi tik du atsakynai arba geri - arba negeri. Aš daugiau žuviai pritariu.

Labas, Tara Aš dėl to suvaldymo tai omeny turėjau konkrečiai save, o būtent tai, kad buvo ne vieneri ir ne dveji metai, kai beveik kiekvieną rytą į darbą ne ėjau, o šliaužiau besikratydama dėl siaubingų pagirių, darbe mirdama skaičiavau minutes iki pietų, kai "įkalsiu" stipraus alaus ar plokštuką baltos. Nesunku įsivaizduot, kaip būdavo po pietų darbe... O kartais išeidavau pietų, ir, nors dirbau atsakingą darbą, spjaudavau į viską ir negrįždavau (kokia gėda prieš bendradarbius ir tolerantiškus viršininkus, juk viską jie suprato ir žinojo...) O jei grįždavau, tai skaičiuodavau minutes iki 17.00 val. ir tada jau duodavau valią. O tada neužilgo vėl rytas... Maniau, kad viskas, toliau tik krisiu į dugną. Bet kai kas pasikeitė ir aš laikau tai savo pasiekimu, kad išgeriu 3-4 kartus į metus, dažniausiai su užgerimu, nes be jo man gėrimas atrodo kažkoks ne pilnavertis. bet 3-4 mėnesius negeriu ir tai yra labai  faina, tuos mėnesius gyvenu labai laiminga. Nežinau, gal su laiku viskas pasikeis į dar geresnę pusę. Tikėsiuosi...

Sveiki. Nors nedaug aktyviai bendraujančių narių, tačiau malonu, jog esat atviri. Kaip Tara minėjo - ''užsikoduoji'' visai dienai. Aš po svaigulingų naktų rytais kaip prastai nutašytas Pinokio jaučiausi. Smegenėlės lyg ir mąsto ką, o kūnas ''gatavas''... Kurį laiką patikdavo ta būsena. Vėliau išsipuošdavau kaip blaiva to niekad nedaryčiau... Akiniai ''chameleonai'' (specialiai ''maskuotei'' be dijoptrijų tokius įsigyjau) ir rankinėje  ''plokščioji'' arba ''Širdies lašai'' (kvapui numušt), ar Gudobelės tinktūra 80ml. Ta Tinktūra man buvo toks atradimas... Vietoj šimto gramų - ir skanu, ir širdele nuramina... Ir įtampa nuima... Ir ypatingo įtarimo nesukelia išskyrus tai, kad buteliuką per kelis kartus išlakdavau...

Džiaugiuosi, kad mano pastangos savo autentišką patirtį-pasakojimą (grynuolį ) pateikti viešam svarstymui aktualioje vietoje nenuėjo perniek. Nereikšiu teisinių pretenzijų dėl autorinių teisių, jei mano pasakojimus, kaip metodinę medžiagą, vietoje ir laiku pateiksite piktnaudžiaujančiųjų, ar besiruošiančių tai daryti, pagązdinimui Ši mano VIP'inė istorija tikrai ne vienintelė. Kai išblės įspūdžiai - sakykit, dėsiu naują
Tara, nė kiek nepykstu. Tik nelabai suprantu, kas ten taip tave prajuokino, nes, mano supratimu, tai jei labai bloga, tai koks skirtumas, kas tu esi: vyras ar moteris. Na, o tiesioginio šliaužimo požymių tai manau, kad praeiviai vargiai ar pastebi, nes, kaip Žuvytė rašė, vizualinei priedangai visada būna panaudojami patamsinti akiniai, o kojos kažkaip persistatinėja savaime, gal kokiu autopilotu

Paskutinis taisė Troja (2012-08-14 14:51:44)

Mane prajuokino tavo davsinė būsena, aišku kad fiziologiškai mes vienodi. Tu rašai, o aš matau save. Parašiau žinutę ir išvažiavau, nuotaika gera, bet vienu momentu kaip ir pasigailėjau dėl savo juokelių. Man labai smagu, kad galima ir pajuokauti, kad nereikia „sverti“ kiekvieną žodį.