Būk blaivus!

Šią minutę jaučiuosi blogai. Nežinau kodėl. Tuoj užmigsiu ir viskas bus gerai...

l.keista diena, uzropojau ant dviracio ir net nesitikejau kad visa diena, as literally bejege, tvarkysiu reikalus, net iki mokesciu inpekcijos nusigavau ir tris valandas plaukiau kaip titanike su chebryte, senas hipis sedejo prie manes ir snaude, o as beturedama (nepasruosus buvau) tik uzrasavke, pasa ir vienintele meditacija playeri, pavadinimu out of body experience, leidau laika zioplinedama i zmones, buvo jauku..o kai pasake kad si valstybe man skolinga, sakau, nereikia, nemokekit, nes kai noresi ka atimti, turesit is ko..moteris pakraupo, sako saulele ka cia sneki..ir as paskui nusigandau, ka cia flirtuoju su vmi..bet jie pirmi pradejo vadint mane saulele
l.gerai jauciuosi kad pavasaris ir kad galiu judet pajuodusiais paakiais..

Labai suprantu tave, Veronika. Man baisu net atsiminti, kokius kentėjimus teko išgyventi nustojus vartot. Viskas aplinkui atrodė taip nenatūralu, o aš pati visur jaučiausi ne savo vietoje. Man atrodė, kad žmonės su manimi bendrauja tik iš mandagumo ir būtent buvo labai stiprus jausmas, kad visur esu ne savo vietoje. O kur mano vieta – nežinojau. Įtariau, kad jos aplamai nėra. Būsena buvo nepakenčiama, todėl tiesiu taikymu – įkalt. Ir viskas tuoj pat atlėgdavo, pasaulis aplinkui pradėdavo atrodyti gražus. Toks ta gyvenimas daug metų ir buvo: blaivybė – juoda, užgėrimas – baltas ir džiugus. Taip juoda-balta makaluotis ilgai nebūčiau ištvėrusi tur būt. Nežinau, kur dabar būčiau, jei visa tai nebūtų pasibaigę. Todėl manau, kad reikia siekti atsikratyti priklausomybės, nes tai - įmanoma. O kentėti negeriant labai sunku. Daug kam net neįmanoma. Dabar kai palyginu, kaip buvo ir kaip yra, tai negaliu patikėti, kad visa tai atsitiko su manimi. Bet atsitiko juk.
Aišku, galima patarti susirasti labai malonų užsiėmimą, už kurio užsikabintum ir negalvotum apie apsvaigimą, bet tie patarimai tai – teorija. Praktikoje dažnai viskas būna kitaip. Bet vis tiek kažkaip laikykis, nes arba girtuokliauji, arba – ne. Du skirtingi keliai, kardinaliai priešingi, kurie nuves į visiškai skirtingas vietas.

Troja rašė:

Labai suprantu tave, Veronika. Man baisu net atsiminti, kokius kentėjimus teko išgyventi nustojus vartot. Viskas aplinkui atrodė taip nenatūralu, o aš pati visur jaučiausi ne savo vietoje. Man atrodė, kad žmonės su manimi bendrauja tik iš mandagumo ir būtent buvo labai stiprus jausmas, kad visur esu ne savo vietoje. O kur mano vieta – nežinojau. Įtariau, kad jos aplamai nėra. Būsena buvo nepakenčiama, todėl tiesiu taikymu – įkalt. Ir viskas tuoj pat atlėgdavo, pasaulis aplinkui pradėdavo atrodyti gražus. Toks ta gyvenimas daug metų ir buvo: blaivybė – juoda, užgėrimas – baltas ir džiugus. Taip juoda-balta makaluotis ilgai nebūčiau ištvėrusi tur būt. Nežinau, kur dabar būčiau, jei visa tai nebūtų pasibaigę. Todėl manau, kad reikia siekti atsikratyti priklausomybės, nes tai - įmanoma. O kentėti negeriant labai sunku. Daug kam net neįmanoma. Dabar kai palyginu, kaip buvo ir kaip yra, tai negaliu patikėti, kad visa tai atsitiko su manimi. Bet atsitiko juk.
Aišku, galima patarti susirasti labai malonų užsiėmimą, už kurio užsikabintum ir negalvotum apie apsvaigimą, bet tie patarimai tai – teorija. Praktikoje dažnai viskas būna kitaip. Bet vis tiek kažkaip laikykis, nes arba girtuokliauji, arba – ne. Du skirtingi keliai, kardinaliai priešingi, kurie nuves į visiškai skirtingas vietas.

Ačiū, Troja, "atėjai" laiku Perskaičiau ir supratau  nu ne vienai man tokie pojūčiai ir išgyvenimai. Namie jau apsipratau, čia erdvė, kur turiu naujai susidėliot save...
Prisiminiau Petro pamąstymus bloge, apie netikras vertybes.... palengvėjo

man irgi taip būna..sutinku sieną, pasipriešinimą ar kaip pavadinti, smarkiai atsitrenkiu....ir sugriūnu į vidų,žlungu, o poto vėl iš naujo statau..kiekvienoj gyvenimo sritį..dabar taip mintyse iškyla žodis collapse ne į išorę,o deja vidun... štai kas mane ištinka.Tos vietos, kur aš vsitiek atkakliai ejau ejau, neleidau sau sugriūti, tos vietos kažkaip išvedė mane į platesnį matymą..dėl jų sau sakau ačius. Linkiu mums abiems drąsos ir atkaklumo, o taip..

Audronis rašė:

Veronika, faina, jaučiasi noras negerti r džiaugsmas pasiekimais Sugeba gi žmonės neturintys priklausomybės su didžiausiomis problemomis tvarkytis, o vat mums ir džiaugsmą, ir skausmą, būtinai norisi alkoholiu užpilti... Prieskonis toks, nepamainomas...

Keista tai, Audroni, kad (kas buvo šįsyk neišvengiama) pažvelgus į alko butelį "negerumas" kilo kažkur, apie skrandį... Lyg pykinimas. Anksčiau jusdavau malonų kutenimą.... O tada, jau basta.... Mano psichika panikavo.... ką daryt.... kaip čia taip... visi tūsinasi, o aš?
Einu miegot nes niekuo užsiimt nenoriu. Va.

Matyt išsipūliavau Spalvos atsirado. Lengva, ramu, gera Nieks nelenda į akį. Pirma neišvengiama išvyka atlaikyta.

Veronika rašė:

Šiandien jaučiu, kad gyvenu. Atrodo net stuburas išsitiesino... :) Toks geras jausmas.

Va va :) Pasirodo galima :) ... ir be jokių ten didelių priedų.

po perkunais, kokia vasara..kokia mistika kaip įdomu gyventi, brrr...

žiūriu į tėvus ir vidinis balsas apšalęs burba:
taip aš jus girdžiu...aš jus MATAU... ir akys žlimba nuo tos šviesos..

Eglute, nelabai supratau tavo parašymų,gal galėtum aiškiau

Kai aš kakurioj temoj kalbėjai apie knygą, "Angelai man glosto plaukus" tai mane išjuokė, o dabar sakot pajaust vidumi, tikra mistika