Būk blaivus!

Klausymas delikatus. Kas liečia mane, esu šiek tiek ciniškas - nelendu su patarimais, jei matau, kad objektas "nepribrendęs". Ir net pasakau, kad man nusispjaut tavo problemos, tavo gyvenimas, tau ir spręsti kaip gyventi... Tačiau, jei matau, kad realiai ieškomas sprendimas, ir noras nuoširdus, aš ir naktį galiu nuvažiuoti, ir kuom galiu padėsiu.
Juk pagal save prisimename, kad kol PATS nepripažinsi, iš šono nieks neįkals.
Paskutiniu metu dažnai mąstau apie forume išgirstą "dirbtinio dugno modelį". Labai idomi idėja, nors techniškai gan sudėtinga (dėl to ir mąstau apie tai). Manau kai kam (savo laiku būtų ir man) turėtų būti efektingas dalykas.

Aš taip pat savo kailiu taip aiškiai patyriau, kad nieko, net jei koks Angelas su perspėjančiu plakatu būtų iš dangaus nusileidęs, vis tiek nebūčiau jo paklausiusi ir metusi gert. Netgi kai buvau tokioje situacijoje, kai dar galėjau pasirinkt - prarast darbą ar toliau gert, kai visi aplink bandė atvest mane į doros kelią ir padėt, aš pasirinkau prarast darbą, bet gert toliau. Ir tik tada, kai jį praradau - pradėjau atsitokėti. Ne atsitokėjau, bet tik pradėjau atsitokėti. Toliau procesas vyko labai lėtai, nustojau gert kiekvieną dieną, bet užgėrimai būdavo juodi po 10-20 dienų. Bet jie retėjo. Retėja iki šiol
Tai eilinį kartą norėjau patvirtint nusibodusią tiesą, kad TIK PATS žmogus meta gert, kai kažkoks varpas suskamba TIK JO  galvoje.

Paskutinis taisė Troja (2013-03-30 16:54:59)

Jūra rašė:

...
Kartais pagaloju , kad gal lemta buti alkocholike (!
Žinau ir matau , kad pati neišsikapstysiu (!

Jūra, vyk tokias mintis į šoną. Nieko nėra neįmanomo. Tik nenuleisk rankų. Žinai kiek aš bandžiau kartų išeiti iš to užburto rato? Ogi apie du metus. Nepasiduok.

Sveiki,
Gyveniams be alko nuostabus, alkoholį apskritai išbraukiau iš savo gyvenimo. Darbo daug, plius dar pradėjau namuose nedidelę rekonstrukciją, laisvo laiko beveik nelieka. Nors alkoholio aplinkos vengiu kiek įmanydamas, bet praėjusią savaitę susidūriau „tete a tete“.
Turiu kaimyną,  kartu esame gėrę gal pora kartų, vis nesutampa grafikai, bet „nelaimės“ atveju padedame vienas kitam, dažniausiai jis man padeda, ženkliai mažesnis pijokas už mane.
Jo žmona išvažiavo (tai buvo prėjęs sekmadienis) pas dukras studentes į Londoną kartu praleisti velykas. Vakare užsukau su nedideliu reikalu, kaimynas linksmas, bendrauja su šeimyna per skaipą, kitoje monituriaus pusėje butelis ir užkanda. Vienu žodžiu  ir šeima vietoje ir butelis šalia. Aš jam sakau: „kaimyne tik tu neįmirk, bus blogai“, aišku įsižeidė, tipo ką tu čia kalbi. Kitą dieną apie piet atsitiktinai susitikome mieste, žvalus pagirių nė ženklo, važiuoja anksčiau namo, kažkas sugedo namuose, kažką reikia pataisyti..... Aš jam sakau ar fleškutę pirkai, na pirkau, pirkau truputį atsipalaiduosiu, rytoj (antradienį) neisiu į darbą, nes popiet važiuosiu į Vilnių reikalų turiu. Skambina jis man trečiadinį, problemos su policija, automobilis atimtas, protokole užfiksuota apie trys promilės. Vakare užsuku, namuose kaip po karo, kaimynas visiškai girtas, sapalioja nesamones, susikalbėti nepavyko. Ryte (ketvirtadienį) padarė gerą pachmielą sėdo i taksą ir nuvažiavo atsiimti automobilio, automobilis žmonos vardu, be savininko neatiduoda, „atleido iš darbo“ visą komisariatą, pasispildė atsargas ir grįžo namo. Popiet pabandžiau susisiekti, telefonas išjungtas. Penktadienį telefonas išjungtas, žmona panikoje, artimiausiu metu grįžti negali, bilietai atgal tik po dviejų savaičių. Nuvažiuoju vakare, vartai atlapoti, namuose viskas suversta, kaimynas komoj, nesiorentuoja visiškai. Per pora valandų pavyko nušnekinti, nuraminti: pasakiau kad viską esu sutaręs viską sutvarkysime, atgausi ir auto ir vairuotojo pažymėjimą, bet sakau su viena sąlyga turi sustoti. Sekmadienį turėsi susitikti ir viską aptarti, atsigauti turi vieną dieną šeštadienį. Tarpais kaip ir darosi saminingas, atidavė atsargas (beveik litrą degtinės), atsinešė kažkokių raminančių vaistų (dėl miego), apie vaistus prastai išmanau todėl nerizikavau, įpyliau gerą šimtą degtinės, vaistus ir likusią degtinę isinešiau. Pirmą kartą gyvenime degtinę IŠPYLIAU lauk, tuščius butelius sumečiau į konteinerį. Po dviejų valandų „bendravimo“ išėjau visiškai išsunktas, drebančiomis rankomis.... įsivaizduoju ką išgyvena artimieji praleidę savaitę, su manimi tokiu pat gal dar baisesniu....
Sunku patikėti ką alkoholis per savaitę lako padarė su tvirtu savimi pasitikinčiu, gerbiamu žmogumi, tiesiog pavertė į skudurą kojoms valyti. Šeštadienį atsikėliu anksčiu (kad nespėtu padaryti pachmielo) ir nupėdinau pas kaimyną, visas dreba, vietos neranda, visiška mazgotė.... nuraminau, sakau laikykis, popiet bus geriau, tik jokiu būdu nesipagiriok....
Kaimynas sustojo, net neįsivaizduoju kas jo laukia ateityje, istorija graudi tik deja tikra su tikrais praradimais, didžiuliais finasiniais nuostoliais, sugadinta sveikata, prarastu vairuotojo pažymėjimu, sugadintom šventėm, sugadintais santykiais su artimasiais.....

saulyte rašė:

Jūra rašė:

...
Kartais pagaloju , kad gal lemta buti alkocholike (!
Žinau ir matau , kad pati neišsikapstysiu (!

Jūra, vyk tokias mintis į šoną. Nieko nėra neįmanomo. Tik nenuleisk rankų. Žinai kiek aš bandžiau kartų išeiti iš to užburto rato? Ogi apie du metus. Nepasiduok.

Ne nepasiduosiu taip lengvai , bandysiu toliau .

Vakar vakare paskambino kaimyno žmona iškeikė išvadino melagiu alkoholiku ir t.t. nieko nesupratau. Skambinu kaimynui – gatavas, dar bandžiau šnekinti, pasiuntė „ant trijų raidžių“ ir išjungė telefoną. Nu blemba išdūrė, mane seną pijoką, patikėjau aš juo, užjaučiau, išdūrė kaip mažą vaiką. Buvau įsitikinęs kad sustojo, net nesidomėjau kaip sekasi, o jis pila toliau.... Žmona galvoja kad geriame kartu, nieko negaliu paaiškinti. Galiausiai kaimynas iš vis dingo, net neįsivaizduoju į kokią skylę įlindęs, surasiu kojas išsuksiu ir ausis nurausiu. Negalima alkoholikų užjausti ar galėti, jie tuo sumaniai naudojasi, „įmirkusiam“ alkoholikui reikia imti bizūną.

Dėkui už atvirumą, niekamniekoniekas. Sunku ką nors pasakyti, kai taip yra :( Viena tikrai aišku – turi stengtis gyventi savo, o ne kitų gyvenimą. Nesakau, kad turi trenkti durimis ir visų atsižadėti, bet savęs pamiršti jokiu būdu negalima...

Ką jau čia ir pasakysi... :( Kaip suprantu esat su vyru kalbėję ta tema ir jis neigia esant problemą. Tai tipiškas priklausomybę turinčio žmogaus elgesys ir kol jis pats nesupras, jog kažkas negerai bus sunku. Paprasto ir aiškaus atsakymo ką daryti, deja nėra. Galbūt naujasis, norėtas ir įdomus darbas privers jį susiimti ir tuomet jam esant blaiviam pamėginti su juo pasikalbėti apie problemą. O gal (jokiu būdų to nelinkiu) magistro nepadarymas ar darbo praradimas dėl gėrimo bus impulsas atsisakyti alkoholio.

Turi gyventi savo, o ne jo gyvenimą, nustoti gerti už jį tu niekaip negalėsi, to turi panorėti jis pats. Bet kuriuo atveju sėkmės jums...

Kai jis blaivus, esam kalbėję apie tai. KAd problema yra, pripažįsta. Mano, kad galės saikingai išgerti, bet to juk nebūna. Taip ir kalbėjau daug kartų: kad TAIP nebegaliu, noriu gyvent, o ne bijot, kad išėjęs parūkyt grįš apgirtęs. Va ir dabar. Išėjau su abiem vaikais į lauką, o jis prašo, kad pasiimčiau jo banko kortelę, nes bijo pats savęs. Praėjusį kartą kreipėsi į privačią polikliniką, kad išblaivintų, bet po blaivinimo dar 4 dienas gaiveliojosi pats.
Sako, jei aš jį paliksiu, visai sužlugs. Gal taip ir bus, bet juk nesu šventoji, kad aukočiausi ir vaikų gyvenimą aukočiau. Atrodo, kad padariau viską, ką galėjau, bet, matyt, jam pačiam dar ta mintis, kad galima gyvent be gėrimo dar neatėjo. Ir nebežinau, ar yra vilties sulaukti.

Sveiki visi, senokai čia lankiausi. Labai dėkui tiems, kurie man padėjo, kaip alkoholiko sesei, tada, kai buvo sunku. Dabar, kai brolis negeria jau 9 ir tik 9 mėnesius, jausmai susitupėjo. Ramybė aplink. Ir problemų atrodo nebuvo. Vieni sakė reikia padėti, kiti sakė ne. Iš karčios patirties patariu artimiesiems, jei tik yra galimybė padėti minimaliai reikia. Būna taip, kad stogą rauna nuo to artimo. Tačiau nepamirškime, kad alkoholikas irgi žmogus, tik gal netgi labiau pažeidžiamas, daug jautresnis, beveik kiekvienas turintys savo svajonę - būti blaivus. Ir jeigu mes, artimieji, padėsime jiems, nepaliksime jų vienų, gal būt turėsime rezultatą. Dabar su broliu šnekant apie tai, gana dažnai išgirstu, kad jis tikrai man dėkingas už viską, ką tada dėl jo padariau. Ir ne tik man. Smagu, kai tau padėkoja. Nėra išeities tik iš karsto. Sekmės visiems ir stiprybės.

Danguole rašė:

Sveiki visi, senokai čia lankiausi. Labai dėkui tiems, kurie man padėjo, kaip alkoholiko sesei, tada, kai buvo sunku. Dabar, kai brolis negeria jau 9 ir tik 9 mėnesius, jausmai susitupėjo. <...>

Sveika, Danguole, sveiki visi forumiečiai. Aš taip pat seniai berašiau, bet vis karts nuo karto pasiskaitau forumą ir tyliai pasidžiaugiu už tuos, kurie bando kabintis į blaivų gyvenimą ir dar labiau, jei jiems ir sekasi gyventi blaiviai.

Labai smagu, kad Tavo brolis nebegeria, pasirodo, kad viską darėte teisingai, jei pasiektas toks rezultatas . Deja, aš pasidžiaugti savo dviejų brolių pasiekimais vis dar negaliu. Vienas toks lyg užsikonservavęs kažkuriam lygyje, pastoviai apsvaigęs, kad ir nelabai nuo didelio alko kiekio, o kitas kosminiu greičiu ritasi žemyn. Paskutinis atvejis buvo toks, kad po alkoholinės epilepsijos priepuolio pradingo. Niekas nebesitikėjo gyvo pamatyti, policija sugėrovus apklausinėjo - visi matė paskutinį sykį beveik prieš savaitę. Ieškojo visi. Surado atsitiktinai žmonės, nuklydusį beveik 30 km. nuo namų - šlapią, sušalusį, basą, nesiorientuojantį aplinkoje, bet gyvą. Tikriausiai nereikia pasakoti, kaip jautėsi mama ir visi artimieji. Apie jokį gydymą nenori net kalbėti, tipo vis dar gali pats negerti. Girtam jau dažnai vaidenasi, mama girto bijo, užsirakina miegamo duris. Neįsivaizduoju, ką galima būtų padaryti. Pats gydytis nesutiks niekaip, o priversti - ne tarybiniai laikai, dabar žmonės turi teisę nuodytis bei gadinti visiems aplinkiniams gyvenimus.

Regina, laikykis. Negali gyventi kitų gyvenimo. Mamos gaila (aš irgi gailėjau, slėpėm kiek galėjom), bet kas mūsų pagailės? Padėti gali tada, kai prašo. O jei vis dar gali ,,negert pats", tada pagalba tokia: pamaitint kai alkanas ir aprengt, kai nuogas. Atlikus šiuos du pagalbos punktus gali jaustis gerai, nes tuo metu padarei viską ką galėjai. Nepalengvinsime mes mamų širdies skausmo, dėl vaikų alkoholikų. Aš pati mama, ir tikrai tą suprantu. Mano pačios vyras niekada nesuprato manęs ir mano širdies skausmo.Todėl ta problema buvo dar didesnė. Net dabar pasišaipo, tai ką negeria, tuoj užgers.  Visko išmokstama pamažu. Sekmės, Regina.

Negerai jaučiuosi šiandien,kalbėjau su žmogumi,kurio šeima įra dėl alkoholio vartojimo,bėdos kurios iškilo,būtent ir yra pasekmės gėrimo,o jis nesupranta ir metęs viską skuba prisigerti,greičiau užgerti ne dieną.Kraupu žiūrėt iš šalies,niekas neberūpi,nei kaip gyvens mažamečiai vaikai su žmona.Viską nurašo santykių atšalimui ir net leks skirtis nes tada galės gerti toliau.Jaučiasi nelaimingas, paliktas,kai ištikro jis  pats meta visus sunkia valandą ir padaro gyvenimą ir taip nelengvą,nepakeliamu...Prieš savaite gėrė ir nejo į darbą,po to viso norėjo ,kad žmona kaip niekur nieko kitoj dienoj su juo elgtusi užjaučiančiai,nors ji jau tiek metų iškankinta jo gėrimo-nebemoka nebereguoti ir jai jis girtas sukelia tiesiog pasišlykštėjimą.Kalbėjau nieko negirdi ir viska  skuba iškeisti į butelį