Būk blaivus!

Labas Mona toks jausmas kokį aprašei tai esame patyrę manau visi, toks jausmas aplanko visus kol blaivomės, labai sveikinu tave kad ieškai pagalbos,noriu tau pasakyti kad dabar tikriausia tavo šansas pakilti ir lipti aukštyn,ar kristi žemyn, tu isivaizduok dabar stovi vienu laipteliu nulipusi žemyn, jei lipsi žamyn taves laukia apačioje tik konteineris,ir juodas gyvenimas, o jei kilsi aukštyn taves laukia šviesi ateitis ir visiškai kitas,laimingas gyvenimas,aš stovėjau lygiai taipat ant pirmo laiptelio,bet pasakiau sau užteks,gana,ir atėjo laikas pakilti atgal tuom laipteliu aukštyn,ant kurio jau buvau nusileides,ir esu neapsakomai laimingas kad taip padariau,nežinau ką tau patarti,aš buvau tose AA tris ar keturis kartus,bet man tenai nepatiko,atrodė kaip kokia sekta,aš patekau į Švėkšnos priklausomybės ligų centrą,ten nuostabūs specialistai,ir esu jiems labai dėkingas kad šendiena einu blaivybės keliu,nežinau kiekvienam savas kelias,bet manau kad tau reikėtu susirasti žmogų kuris negeria daug metų,ir išsikalbėti su juo,spresti tau pačiai,linkiu tik sėkmės ir stiprybės.

Mona rašė:

<...>Tikiuosi, kad man dar ne per vėlu, kolkas labai noriu mesti mylimą alkoholiuką ir gyventi normalų gyvenimą, be prisičiudinimų ir gėdos. Tikiuosi, kad tai įmanoma...

Manau, kad niekada nevėlu, žinoma, kuo anksčiau, tuo geriau ir lieka mažiau žymių žmoguje... O, kad tai įmanoma, tai neturėtum net abejoti. Pasižiūrėk kiek čia rašančių žmonių, juk jų pasakojimai ne iš kažkokių protingų knygų paimti, tai tikros gyvenimiškos istorijos. Jei pavyko mums, tai nematau priežasties kodėl neturėtų pavykti ir tau. Viskas priklauso tik nuo tavęs, jau ėmeisi veiksmų, reiškia judi į priekį. Netiks vienas blaivybės siekimo būdas, mėgink kitą, svarbiausia daryti veiksmus jos siekiant ir nenuleisti rankų jei nepasiseka.

Jei parašytum iš kokio esi miesto, gal kas pasiūlys aktyvesnės pagalbos.

Žuvis rašė:

Audroni, jau Žuvis pasiūlė :D Žinau pati, kad malonu kai yra su kuo pabendrauti, tačiau kai kas per daug siūlosi padėti - bėgti norisi :) Tikiuosi su Mona šiandien susimatyti.

Smagu, mūsų Žuvis patikima :) Per didelis pagalbos siūlymas tikrai priverčia suklusti, bet atsargus siūlymas nepakenks...

Prisiminiau savo pirmąją blaivią dieną ir savijautą važiuojant į psichoterapinę grupę. Buvo labai prastai, reikėjo dalyvauti tarp masės žmonių, kai bijojau net savo paties šešėlio... Dabar labai džiaugiuosi, kad tuomet išdrįsau ir nepabėgau.

Sveika prisijungus Anna. Primažindama sau kad turi problemą, jau yra gerai.

anna rašė:

Na taip, problema jau seniai pripažinta, tik negarsiai:/ Gerai, kad yra tokie forumai, kur pagaliau galima tai pranešti ir jaustis priimtai. Suteikia daugiau pasitikėjimo ir drąsos:) Prisiruošti kur nors nueiti ir kreiptis garsiai baugina, atrodo na, dar karta pabandysiu:D Manau forumas bus naudingas ir padės nuspręsti teisingus tolesnius žingsnius.

Sveika prisijungus, Anna!
Tikrai gerai, kad prisijungei. Tai reiškia. kad ne tiks suvokei savo bėdą, bet ir išeities realiai ieškai. Kas ieško - tas randa. Smagu matyt drąsų žmogų, juk prispažint dėl tokios problemos net sau pačiam reikia tikros drąsos. Bendraukim, dalinkimės, tikiu rasi čia ką naudingo sau.
O dėl tų namiškių.... Alkoholio klasta (viena didžiausių) ir yra tai, kad dažniausiai artimiausi žmonės nėra pajėgūs mums padėt. Taip jau yra... Nors viskas vyksta tik iš geriausių norų, bet... Čia kaip rusai sako "лицом к лицу - лица неувидать." Todėl labai teisinga ir gerai, kad norėdama realios pagalbos, jos ieškai truputį "egoistiškai", iš pašalies.
Sėkmės tau!

Ačiū už palaikymą
Bendrausime, stengsimės...
Gal kas nors žinote kur Vilniuje rasti tuos klubus kaip Neuromedoje, nes Kaune tokia paslauga tikrai yra. Ir kas nors gal atsilieps, kas bandė psichologų ir psichiatrų pagalbą? Man teko lankytis tam tikru beeet.... Tie galvos linkčiojimai, ilgos nejaukios pauzės po mano kelių nedrąsių sakynių kalbos, paliko blogą įspūdį... Nors šiuo momentu mielai kam nors išpasakočiau savo gyvenimą Tik bijau vėl nusivilt:D
Kai pagalvojau dabar tai tikrai ėjau, pirmą kartą pripažino post- stresinę traumą, paskyrė 10 k. kurso gydimą, o po penkių pasakė, kad gydimas nėra reikalingas.....   Ėjau ir vėliau pamenu, bet jau buvo nusivilta..

anna rašė:

<...>
Gal kas nors žinote kur Vilniuje rasti tuos klubus kaip Neuromedoje, nes Kaune tokia paslauga tikrai yra. Ir kas nors gal atsilieps, kas bandė psichologų ir psichiatrų pagalbą?:) Man teko lankytis tam tikru beeet.... Tie galvos linkčiojimai, ilgos nejaukios pauzės po mano kelių nedrąsių sakynių kalbos, paliko blogą įspūdį... <...>

Neuromeda yra ir Vilniuje, bet psichoterapinė grupė renkasi tik Kaune. Specialista, mano manymu, pakankamai geri tiek Kaune, tiek Vilniuje. Jei norisi palankyti psichoterapinę grupę, tai Vilniuje yra psichologės-psichoterapeutės Raimondos Tomkevičienės vedama palaikomoji psichoterapinė grupė, kurią lankė ir gerai atsiliepė vienas iš forumiečių.

O tie galvos linksėjimai ir pauzės, tikriausiai psichiatrų/psichologų darbo stilius. Jiems vis tik reikia kažkokių būdu ištraukti kuo daugiau informacijos iš žmogaus, o maldamas liežuvių ir neleisdamas įsiterpti, kaip koks politikas, kažin ar pasieksi rezultatą :) Tik reikia suprasti, jog nesvarbu į kokį specialistą kreipsiesi, kokį būdą pasirinksi, pagrindinį darbą turėsi atlikti pati, niekas to nepadarys už tave...

Labas anna, sveikinu tave prisijungus, ir labai gerai žinau kokia dabar tavo savijauta,tik nenusimink,aukščiau galvą,ieškantys pagalbos iš to alkoholizmo liūno,yra Dievo išrinktieji,nes geriančiu didžiulė masė žmonių,tik stipriausieji pakyla,labai tikiuosi kad šitas tavo pasiryžimas tvirtas,laikykis,ir tau padės visi.

anna rašė:

<...>Rytojui susitariau dėl vizito konsultacijai su psichologe. Bijau laukti vėl kokias dvi savaites :/ Dabar liko tik nueiti :D Pranešiu kaip sekėsi rytoj :D bet labai baisu, kad vėl bus taip pat :(

Šaunu, kad ne tik pripažįsti turinti problemų, bet ir ėmeisi veiksmų. Kažkoks rezultatas tikrai bus :) Lauksim atsiliepimų.

Na va, misija įvykdyta... Pirmas vizitas pas psichologę...
Nuėjau gan drąsiai, lyg tiesiog pas daktarę ir jaučiausi panašiai... Tik išgirdus kokius gydimo variantus siūlo, supratau kaip viskas rimta...
Po vizito jaučiau graudulį gailestį pati sau, vėliau pyktį, o dabar tiesiog labai liūdna...
Tik gerai, kad žinau, kad dabar yra su kuo pasišnekėti, ir bandys padėti

anna rašė:

Na va, misija įvykdyta... Pirmas vizitas pas psichologę...
Nuėjau gan drąsiai, lyg tiesiog pas daktarę ir jaučiausi panašiai... Tik išgirdus kokius gydimo variantus siūlo, supratau kaip viskas rimta...
Po vizito jaučiau graudulį gailestį pati sau, vėliau pyktį, o dabar tiesiog labai liūdna...
Tik gerai, kad žinau, kad dabar yra su kuo pasišnekėti, ir bandys padėti :)

Super!
Tik misija sakyčiau nebaigta :) Manau, kad vieno ar kelių vizitų neužteks. Labai gerai, kad pagavai, kaip tai rimta. Tai ne tik tikrai ne vien žodžiai, taip jau yra. Tu stojai į rimtą kelią. Ir pakankamai sunkų... Bet užtat -tai kas laukia tavo kely, garantuotai pranoks tavo geriausius lūkesčius. Tą patvirtins bet kuris jau praėjęs šituo keliuku :)
Gero ir ramaus tau vakaro!

Pirma misija buvo tas pirmas laiptelis ryžtis nueiti, visgi labai dvejojau ir bijojau... Ir ryte dar apsirgau ir blogai jaučiaus ir naktį nemiegojau - visada atsiranda pasiteisinimas neiti bet susikaupiau ir nuėjau..

Man savęs irgi baisiai gaila buvo po pirmojo apsilankymo, ypač sužinojus, kad niekada nebegalėsiu gerti alkoholio. Visos kitos bėdos atrodė tokios nereikšmingos...

Man dabar irgi visos bėdos, dėl kurių reikdavo gerti jau tokios nebesvarbios palyginus su šita Kaip ironiška ir be galo graudu....
Jausmas, kad niekada nebegalėsiu gerti vis keičiasi...
Pvz šiandien man buvo ant stalo pastatyta taurelė su liepimu išgerk sušilsi ir gerklei gerai (peršalus) ... su tokiu pykčiu aš žiūrėjau i tą taurę... vėliau paimiau atsistojau ir nuėjau išpilti...
Šiandien jau antrą naktį negalėjau užmigti niekaip, tai turėjau daug laiko pasišnekėti su savo pagalve tai labai daug dalykų aptarėm sugalvojau net kaip nemelavus apie visokių vaistų gėrimus, pasakyti gražiai aplinkiniams kodėl aš negeriu
Bet po to parašė toks geras draugas su, kuriuo esam praleidę daug gražių malonių pokalbių vakarų prie vyno taurės... Sako, kad parvežė mano mėgstamo vyno... Va tada ir "susiparinau" (

Bet manau jei pavyks praeiti tą nemaloniausią dalį - priprasti vaikščioti pas psichologą, į AA susirinkimus. dar rekomendavo minesotos programą, bet čia žiūrėsim ko man reiks po mėnesio... ir jei nebesijausiu tokia sau šlykšti dėl to, manau bus nesunku suprasti kad *jei nemoki plaukti, neplauk - nuskęsi* arba *jei neturi stabdžių nevažiuok, nes toli nenuvažiuosi*
Dar man labai patiko kažkieno čia rašyta mintis, kad įsivaizduoti jog alkoholis tai lyg alergijos sukelėjas. Labai teisingai: tik išgerk nekaltą (atseit) viena taurelę, o žiūrėk ryte siaubingas galvos skausmas, akių edema, ir laikinas atminties praradimas
Arba ligonis vengs to, kas jam negalima daryti ar valgyti, kad išvengtų mirties...
Tai bandysiu galvoti apie tą taurelę kaip apie rezultatą... visgi tai liga
ach kad būtų taip lengva....

Vis dėlto, Anna, namiškiai turėtų suvokt kad jūs negeriate... Nebūtinai iškart visi, nebūtinai kuo skubiau. Nebūtina visiems žinoti tikrąją priežastį. Ne visi pajėgūs tai suprasti. Bet visgi... Tas katės- pelės žaidimas visada yra tik laiko klausimas. Anksčiau ar vėliau katė pelę pričiups. Bet tikrai ne atvirkščiai. :)
Tikrai suprantu, kaip sunku pirmą sykį neit pas psichologą... O kas pamatys, o jei ... o jei... ir t.t. Ir lengva man bambėt, kai viskas jau praeity :)