Būk blaivus!

Troja rašė:

Na, va, kaip gražiai abu pasišnekat, ir viską, kas neaišku - išsiaiškinat

Ir ne buki abudu, ir nepasikėlę

Pasiklydes rašė:

Troja rašė:

Troja rašė:

Na, va, kaip gražiai abu pasišnekat, ir viską, kas neaišku - išsiaiškinat

Ir ne buki abudu, ir nepasikėlę

Pati jau save komentuoji?...  Rimta.

Buki ir pasikėlę žmonės supranta, kad ne komentuoju, o papildau, nes redaguoti neleidžiama. O nebukiems ir nepasikėlusiems, tai taip - komentuoju!

Artaz rašė:

Sveiki
Jau galiu rašyti (skaičiau pastoviai jūsų polemiką, bet nelabai supratau). O ką rašyti? Nu gal kad nenumiriau po zapojaus.. Kodėl užgėriau? Atsakymo neturiu. Pradžia kažkokia "mistinės aplinkybės", o toliau net nelabai atsimemu kaip ir kur gėriau: nu tokia " bytavūcha" (gerai kad jau neturiu noro tampytis po miesto knaipes/klubus): išeini kur, prisigeri - namo miego, atsikeli nakty - į načnyką - 100-200g - namo miego.... Net neidomu... ~2 savaitės... Savaitė atchodų. Va tik šiandien prie vairo sėsiu. Gyvenam toliau.

Man atrodo, kad ilgėjant blaiviam periodui, proporcingai didėja atkryčio tikimybė. Iš AA pasakojimų susidarė įspūdis, kad kuo ilgesnis blaivas tarpas tuo sunkesnis ir ilgesnis būna  atkrytis. Gal būt  vėliau kada „nusistovi“ blaivus gyvenimas, atkryčio tikimybė  ir sumažėja, bet rizika užgerti  vis tiek išlieka visam laikui. Mano dabartinis (po tiek laiko blaivybės) užgėrimas,  būtų labai panašus į čia aprašomą.
Tarkime jeigu taip ir atsitiktų (dėl mistinių aplinkybių), tada manau kad vienintelė protinga išeitis  būtų sekančią dieną kviesti „lašelinę“ ir bandyti nutraukti daugiadienes, nes kiek save prisimenu – kol „neatsigeri“ sustoti pačiam praktiškai neįmanoma....
P.S. Gali būti labai didelis optimistas ir tikėti visais pasaulio „stebuklais“, bet tokie akivaizdūs pavyzdžiai verčia susimastyti....

Tara rašė:

Tarkime jeigu taip ir atsitiktų (dėl mistinių aplinkybių), tada manau kad vienintelė protinga išeitis  būtų sekančią dieną kviesti „lašelinę“ ir bandyti nutraukti daugiadienes, nes kiek save prisimenu – kol „neatsigeri“ sustoti pačiam praktiškai neįmanoma...

Paprastai mūsų nuomonės lyg nesutampa, lyg oponuojame, lyg pasižodžiuojame... Bet labai gerai įsidėmėk ka PATS pasakei, manau supranti, kad nejuokauju ir aš... Po 5 blaivybės mėnesiu dar gali padėti kažkokia lašelinė, pora tablečiu, mineralkė, o 5 blaivybės metų užgėrus jau reikia skubios med. brigados skubiai reanimacijai ir psichozės sustabdymui. Kiek bendravau su tokiais, pasirodo kabintis vėl labai sunku, kažkas savęs tarsi "numiršta", o dalis tų su kuriais bendravau... nusižudė neapsikentę to slegiančo jausmo. Taiva tau ir penas pamastymui.

Pasiklydes rašė:

Tara rašė:

Tarkime jeigu taip ir atsitiktų (dėl mistinių aplinkybių), tada manau kad vienintelė protinga išeitis  būtų sekančią dieną kviesti „lašelinę“ ir bandyti nutraukti daugiadienes, nes kiek save prisimenu – kol „neatsigeri“ sustoti pačiam praktiškai neįmanoma...

Paprastai mūsų nuomonės lyg nesutampa, lyg oponuojame, lyg pasižodžiuojame... Bet labai gerai įsidėmėk ka PATS pasakei, manau supranti, kad nejuokauju ir aš... Po 5 blaivybės mėnesiu dar gali padėti kažkokia lašelinė, pora tablečiu, mineralkė, o 5 blaivybės metų užgėrus jau reikia skubios med. brigados skubiai reanimacijai ir psichozės sustabdymui. Kiek bendravau su tokiais, pasirodo kabintis vėl labai sunku, kažkas savęs tarsi "numiršta", o dalis tų su kuriais bendravau... nusižudė neapsikentę to slegiančo jausmo. Taiva tau ir penas pamastymui.

Aš puikiai suprantu apie ką rašai. Net nesiginčiju.  Esu fatalistas: geriau numirti ir būti ramiam, nei gyventi besipArinant. Mane gelbsti tai, kad turiu stimulo gyventi, bei gyventi blaiviai patinka.

bet šitoj vietoj, apie užgėrimą po pakankamai prabūto laiko blaiviai, mano atveju po trijų metų, kažkaip aplinkybės, nieks kitas neateina į galvą, jos turi didelę reikšmę. Buvau nusivylus sveikata tiek, kad susišvietė, kad viskas beviltiška, parsinešiau pora vienetų nestipraus alkoholio, pasidariau valgyti, G.nebuvo, susitvarkiau ir raudodama išgėriau. Truputėlį apsinešiau ir tuo tarpu grįžo mylimas žmogus, pamatė kad man pypiec, matau kad aš šoke, jis irgi...ir sako man: ei davai negerk šiandien daugiau, stok. Ir aš atsitokėjau greitai..tiek kad turėdama jau bjaurų kablį nugaroj, drebančias rankas ir ašaras, susigalvojau strategiją, kad kas benutiks dabar su manim, negersiu..Tada jau buvo tas laikas kai parduotuvės vėlai alko nepardavinėjo, tai aš užsikoriau ant palangės ir pora valandų pražiūrėjau į kabaką apačioje ir prasikankinau, prasukau minčių ploštelę, kuri kaip užsikirtus karts nuo karto užduodavo impulsą rengtis leistis žemyn į kabaką, tada pažiūrėdavau G. į akis, parymodavau prie durų ir vėl atgal, paskui trenkiau durimis užsirakinau miegamajame, užsidėjau ausines ir praklausiau dusinančio, agresyvaus muzono...iki vidurnakčio, atsirakinau ir užmigau...artimas žmogus pratylėjo visą tą laiką, bet jo akyse mačiau užuojautą ir paramą, kadangi ir pats turėjo panašų kelią...be to gėrime turėjau principą su kabliu pasilikti viena ir tiesiogiai nekankint kitų, išeidavau nusibaigt iš namų, tas irgi suveikė, graudu buvo pagalvot, kad artimą kankinsiu.
va..neužgėriau, nemanau kad atgėriau kažkokią dozę, (nes neturėjau nuomonės išankstinės kas ta dozė ir atkrytis yra)  tuo metu tiesiog buvau nelengvam pasirikime, nepaisant to kad sunkinančios aplinkybės-kablys ir priešaky sunkus gyvenimas bei nežinomybė..
kai pasakiau savo blaivybės krikštatėviui, jis sako, nė velnio tu neužgėrei tik atsiprašant pyrstelėjai su tuo alkoholiu.. nuo to laiko praėjo dar trys metai..ir atminty nusėdo mintis, kad tai kas vyksta su manim yra tik mano autentiška patirtis ir ji tikra, nepažystu asmeniškai, kad kas turėtų panašų atvejį ir tai nesumažina saugumo jausmo, kurį sukūriau sau duotąja patirtim..Todėl manau, kad aplinkybės, asmeninės savybės, patirtis turi didelę įtaką likimui. Negalėčiau niekam kitam rekomenduoti to paties, nors man asmeniškai pasikeitė santykis su noru gerti..kas tinka man, netiks kolegai...

Aš irgi dažnai pagalvoju, kas būtų, jei, kaip senais „gerais“ laikais per pusdienį susiversčiau į save 0,7  butelio degtinės? Dabar man atrodo, kad neabejotinai – numirčiau. Neišgelbėtų nei lašelinės, kurios, beje, nelabai ir gelbėdavo, nes dar vaistams lašant, jau negalėjau nustygti, kaip norėdavosi alaus. Ne kartą ir gėriau jo tuoj pat po lašelinių.
Bet visa laimė, kad to butelio niekaip nesugebėčiau susiversti. Negalėčiau net mažo degtinės stikliuko  nuryti. Apsivemčiau vien nuo kvapo. Galėčiau kokį stikliuką išlaižyti, pvz., karamelinio likerio, bet tik dėl to, kad jis skanus. Ir ne daugiau.
Sunku galvoti apie tuos juodus daugiadienius, bet tikiuosi, kad gyvenime daugiau niekada su jais nesusidursiu. Neabejoju tuo.

Jaučiuosi baisiai, apsinuodijau nuo tų suktinių. Visą naktį galva plyšo, galvojau numesiu šliauką bet nepavyko, užtai triedžiau pusę nakties. Tik atsikeli nuo puodo ir vėl sėst. Vėliau skausmas iš galvos net kažkur į snukio sritį persimetė, jau galvojau chana pareina kokia priešinsultinė būklė...Blin, gerai pagalvojus, kokiom aš čia "hėrniom" užsiiminėju. Diedas jau beveik "metuose" o tik geriu ir triedžiu. Na čiort tą alkoholį. Šiandien vietoj pachmo kavos su pienu puodukas.

Saule rašė:

<...> ojoj, nebegersiu daugiau, nu gal porą alaus, nu ir dar kelis, @#$! kaip bloga, viskas, rišu, nu va, dvi dienas negėriau, vynelio taurė prie vakarienės nepamaišys, blaaargh, turbūt skrandį išvemsiu, tik vieną alaus, kad atsigaučiau, nuo rytojaus susiimu... <...>

Retai kada balsu juokiuosi, bet šiandien ryte perskaitęs šį tekstą, tai kvatojau iš peties. Saule jau ne pirmą kart pataiko tiesiai į taikinį. Save atpažinau, todėl ir ištiko kažkoks staigus juoko priepuolis. Nors adekvačiai mąstant, čia reikėtų turbūt verkt...

Nes alkoholis atpalaiduoja raumenis ir miegas gilesnis būna. Ir ligos kortelėj taip įrašyta-simptomatinis gėrimas, nes geriu, kad nerimą nuimt. Kartais nuo nerimo iki vėmimo pykina, ir jei neturiu stipresnių vaistų, alkoholis labai gerai tą nerimą nuima.

Vėjau! Išgėręs rašai? Tik nemeluok. Niekas nepadės, jei pats nenorėsi, kad padėtų. Bebras nenori gert. Ir Pasiklydęs nenori gert. Netgi po keleta dienų negeria Jei čia atsikraustei, tai nesi taip visiškai beviltiškai nusivylęs. Tiki, kad kažkas kažkaip gali padėt. Arba visi kartu

Vėjus rašė:

Laba diena dalyviai ilgai skaičiau foruma išdrysau parašyti.
Labai užduoda į siela tavo parašymai. Žinok tu ne vienas toks ir mano patirtis labai labai panaši. Esu uždaras ligonis. Dabar viskuo nusivyliau niekas nepadės.

Sveikas, Vėjau! Gražus vardas ar nikas, nežinau. Malonu, kad mano kažkurie postai tave „ištraukė iš pogrindžio“ į forumą. Nevisiškai suprantu ką tu turi galvoje sakydamas „užduoda į sielą“ matyt užkabina ar panašiai. O kad niekas nepadės, tai nesutinku net ir aš didysis pesimistas - nihilistas. Čia jau labai kategoriškai skamba. Aš sakykim iš savo varpinės laikausi realizmo krypties – nuo gėrimo ir durnos galvos jau neišsivaduosiu, bet mano užduotis likti kiek įmanoma ilgiau negeriant. Šiandien negeriu jau antra diena, kad ir kaip juokingai tai beskambėtų. Bet man šiuo metu po daugiadienių kiekviena valanda reikšminga. Super bendraujančiu kompanijos siela irgi niekada netapsiu, bet galiu bent jau kelis sakinius pratart gyvai ar bent jau forume papostringauti, tai irgi savotiškas bendravimas. Pradžiai tiek...o tu rašyk, čia visi savi. Blin kalbu lyg senbuvis, nors pats čia dar tik mėnesiuką gyvenu Greitai tas laikas slenka kai pagalvoji.....(taip norisi nusikeikti sakinio gale, bet palieku daugtaškį )