Būk blaivus!

Gyvenu sakykime Vilniuje labiau "prie krašto" tai atejo banga tokia tikrai ne nuo Kauno puses, sakyciau gal daugiau nuo Varenos, t.y. Lenkijos puses, dar dabar drasko medziu lapus, pila kaip reikiant...

Vėtros pavojus praėjo , pas mus LYJA, už tai išgerkim arbatikės.

O ar yra kam buvusi tokia situacija, kad bendrauji su pagiringa kolege ir pati pradedi jaustis lyg vakar gerai patempus būtum? Ir kuo ilgiau bendrauji, tuo labiau į tą būsena panyri, net burnoje jaučiu pagirių skonį, galva svaigsta ir bloga darosi. Ir kiekvieną kartą kartojasi, o ji dažnokai tokia darbe pasirodo-anksčiau kartu pasiguosdavom viena kitai apie pagirių sunkumus, o dabar ji viena guodžiasi nors dar nežino, kad aš jau daugiau kaip mėnesį nevartoju...

Merginos man atrodo kai tai yra stresas, įtampa ar dar kas nors, reakcija į tai
O pagirios yra pagirios, organizmas po intoksikacijos ir t.t ..
Kai geri turi pagirias, kai ne, tai kaip tu jas gali turėt?
Gal ten pirmas savaites vyksta dalykai susiję su detoksikacija, abstinencija..bet ..nu nežinau, tai aišku mano nuomonė, niekada manęs neįtikino sausų pagirių paaiškinimas, kažkokia bliadis(persiprašau) o ne terminas..
Gal tai tik žodžiai galima ir juokais rimtai apie šmėklas. Bet kaip vakar mano senas geras draugas blaivybėj pasakė- mažule visi mes turim teisę į savo nuomonę (žemaitiška) . Ją ir išsakiau, kaip kam patogiau tas taip ir galvoja apie savo gyvenimą.

Egle rašė:

bijau aš šmėklų, kaip koks retviveris chuliganų, jei ką garantuoju slėpčiausi kam už škvarniko..todėl nemėgstu sau jų net įsivaizduot. Tikrai imačiau jaustis atitinkamai ir finale pamatyčiau jei menesį apie tai galvočiau. Įsivaizduoju kad aš ir šmėklos varom kaip dvi lygiagrečios tiesės ir mūsų trajektorijai be šansų susikirst. Iš bailumo aš čia pabumbėjau.

aš tų baidyklių irgi bijau. Šmėkla sugalvojau kaip metaforą priklausomybei, kad gražiau skambėtų

Iškaimo rašė:

Žiauriai norisi išgert..T.y. - užsimiršt. Mane parduotuvėj pirkėjas iš to pačio miestelio, pavadino "putlia". Aišku, gerai, kad ne karve, bet vis tiek nuskambėjo kaip antikomplimentas....

tikriausiai diedas koks, čia labai panašiai, kaip vaikystėj su broliu kaldavomės, tai jis mane finale apspjaudavo, tai nė bėk nei rėk nei duok atgal, uij kai nervuoja..

Egle rašė:

kuo toliau einu, tuo labiau suprantu, kad laiko gaišatis būti kuom nors kitu nei Egle , nėra saugesnės vietos man pasauly, nei būti tuom kuom esu...va..puikus dalykas.

Liuks, Egle. Taikliai, teisingai, prasmingai, subtiliai Ir man labai tinka šis tavo sakinys, tik su "Troja", vietoj "Eglė".

kelionės, kelionės, kelionės..faina Troja

Retokai kišu savo snukį į tokias temas kur kalbasi "užsimotyvavę užsipozityvavę" bet ta Egles mintis su laiko gaišatim užkabino ir neduoda ramybės. Vadinas ir man reikalas bręsta paskiest vieną kitą pastraipą briedo į šitą saule ir gėlytėm žydintį dialogą.
Įdedam vietoj žodžio "Egle" žodį "Bebru" ir žiūrim kas gaunasi. Visiškai teisingai - gaunasi šnipštas. "Laiko gaišatis būti kuom nors kitu nei Bebru"  Pala pala mielieji mentoriai, ačyveriai ir gyvenimo guru - ne viskas čia taip prosta. Jūs siūlot priimti save tokį koks esu. Betgi kaip aš galiu save priimti tokį bjaurų, tingų, storą, nekalbų, piktą, cinišką, zanūdną, draugų neturintį tipą? Aš nekenčiu savęs tokio, ir tai labai adekvatus jausmas šiai situacijai. Negi dabar sau į galvą kalsiu, kad tipo save labai tokį myliu, kad tipo save tokį priimu koks esu? Nee draugai mieli, nepriimu ir noriu būti visai kitokiu.
Kažkada dar būdamas studžium sau piešiau standartinį laimingo gyvenimo modelį - nu kad padarysiu afygeną karjerą, turėsiu gražuolę žmoną, krūvas vaikų ir didelį namą, turėsiu autoritetą visuomenėj ir t.t Deja, gyvenimas pasisuko visiškai kita kryptim. Iš gražaus, sportiško, protingo, perspektyvaus jaunuolio liko tik prasigėręs, nusidepresavęs, apaugęs lašiniais, susuktas skausmų, prakaito ir dusulio, piktas ir jau gan bukas senbernis be jokių gyvenimo tikslų ir siekių. Ir jūs man siūlot tokį save priimt ir pamilt? Nekenčiu savęs tokio!

čia apie Eglę ir Troją kalba buvo Bebre, jei tu gyveni kitaip, ok, ir  kad pasisakei savo savijautą tai  irgi puiku ....jei buvo ironija tavo man asmeniškai trut ir nuplaukė kaip nuo anties vanduo, saugokis kad tau negrįžtų ir tavęs nesužeistų, bjaurus dalykas, išbandyta, laiko gaišatis ironiškai mokyti kitus.....kai to situacija anė pro kur nereikalauja, nebent tau iš nuobodulio užsinorėjo pasididžiuoti savo skauduliais girtais..trūksta dėmesio, vieniša, skauda, pavydu, pikta...fill ithe list  yourself my dear friend..skyrius kaip aš jaučiuosi šią minutę, o ne kaip mentoriai...

Na aš tik tą vieną Egles sakinį sau prisitaikiau, nieko nekritikavau tik save patį išvadinau visokiais epitetais. Bet Egle kaip visada viską priėmė asmeniškai ir pradėjo putotis. Atrodo žmonės lyg ir teigiami, bet truputį užkabink tai kaip drėbtels atgal, kad liksi be amo. Tada ir pasimato tikrieji veidai. Aš jau skaitau, kad esu piktas, bet kad pasiekti kai kurių iš jūsų piktumo lygį tai man dar reiktų gerokai pasistengti.
Na turbūt viskas, toliau dalyvavimą forume stengsiuos kiek įmanoma labiau dozuoti. Viską ką norėjau jau pasakiau. Ačiū.
P.s. Iškaimo, depresijos niekas neišgalvojo, ji yra tikrų tikriausia. Farmacininkai dirbtinai sugalvojo depresijos priežastį, kad būtų galima tonom iškišinėti vaistus. Juk tai milijardai dolerių jei taip globaliai paėmus.

Bebras rašė:

<<<<Iš gražaus, sportiško, protingo, perspektyvaus jaunuolio liko tik prasigėręs, nusidepresavęs, apaugęs lašiniais, susuktas skausmų, prakaito ir dusulio, piktas ir jau gan bukas senbernis be jokių gyvenimo tikslų ir siekių. Ir jūs man siūlot tokį save priimt ir pamilt? Nekenčiu savęs tokio!

Bebere, tu  turbūt vakar galvą susitrenkei ???? Tu pats sukūrei „šiandieninį“ SAVE ir toliau sėkmingai save „tobulini“... Tai kuo tu nepatenkintas???? Net nebežinau ką ir pridurti...   kažkoks absurdo teatras ....

Tara jau ne pirmą kartą parašo mano mintis. Šiuo atveju - apie Bebrą. Bebre, juk bazinis Bebras nėra apaugęs lašiniais, smirdintis prakaitais ir alkoholikas. Bazinis Bebras kažkada teikė daug vilčių ir perspektyvų. Bet tas bazinis Bebras savomis letenėlėmis nusilipdė šiandieninį Bebrą. Kažkuria dalimi visada mažytę, ar didesnę dalį kaltės reikia suversti tėvams ir aplinkai, kurioje augama ir auklėjamasi, nes kažkiek įtakos tai visada turi ir žmogui suaugus. Bet suaugęs žmogus yra paties savęs šeimininkas ir šios srities veiklos plotai yra neišmatuojami. Todėl, sakykim, sąlyginai iki  50 metų žmogus save gali pakeisti iš juodo į baltą ir atvirkščiai. Vėliau gal ne taip kardinaliai. Todėl bebrenk, nebebrenęs, mielas Bebre, kad esi Pasaulyje didžiausias vargšas, gyvenimo nuskriaustas bėdžius, bet didžiąją dalį savo minimo "turto' įsigijai ir susikaupei pats savo elgesiu, savo tingėjimu domėtis ir rūpintis savimi.
Ir teisi kažkiek Eglė, kad savo paverkšlenimais, galimai, provokuoji tavęs gailėtis, užjausti - va, koks vargšiukas, kaip jam nesiseka. Žinok, kai paimsi (jeigu paimsi) save į rankas, viskas pasikeis kardinaliai, ir, kas svarbiausia, atsitiks stebuklas - pasikeis tavo vidus, ko niekas nesitiki, nes galvoja, kad pasikeisti galima tik numetant svorį ir susireguliuojant cholesterolį ar kraujospūdį.
Bet taipogi žinau, kad tuščiai čia bandau savo galva pramušti sieną - tavo tikslai kiti.
O dėl to, kad nerašysi postų, ar mažiau jų rašysi, tai aš visai nesutinku Aš tavo postus skaitau su susidomėjimu. Jei nebūtum parašęs, tai ir šitų diskusijų nebūtų, ir neišdėtume tavęs į šuns dienas