Būk blaivus!

Veronika rašė:

Toptelėjo į galvą viena mintis Visai norėčiau padiskutuot apie savigailą. Kaip manot? Aš tai laikas nuo laiko susisuku į jos glėbį Ir nieko gero

Mano įsitikinimu gailestis (taip pat ir sau) yra destrukytyvi ir agresyvi emocija, į niekur nevedanti. Daugelis turbūt mane palaikys kietaširde, bet man labiau patinka emocija atjauta(saviatjauta ), nes tai duoda postūmį veikti.

aš ilgus metus kentėjau nuo savigailos.....kol pirmą sykį pjutau atjautą sau..

Gailėdama kitų aš prisiimčiau jų kančias, o gailėdama savęs, kentėčiau . O kentėti nenoriu, noriu save paglostyti ir sau padėti, ai ir kitiems . Man tai neblogai sekasi palankius savidresūros pamokėles .

Viktorija rašė:

Gailėdama kitų aš prisiimčiau jų kančias, o gailėdama savęs, kentėčiau . O kentėti nenoriu, noriu save paglostyti ir sau padėti, ai ir kitiems . Man tai neblogai sekasi palankius savidresūros pamokėles .

Kaip save dresavai?

Egle rašė:

kažkuriuo metu ženkliai pasikeitė, tame tarpe ir santykis su savigaila, kai visa mano šeima (mama, tėtis, brolis, vyras) patyrė kiekvienas individualiai savas transformacijas, bet iki to labai intensyviai visko vyko, atvirų pokalbių, atvirų jausmų, atvirų išgyvenimų, kažkokios nevilties, paralyžiaus,  aš čia ne apie gėrimą, apie tai kas mes esam..aš paskutiniu metu esu tiesiog pritrenkta šitos grupinės transformacijos..man labai padėjo

Eglut, tu pradėjai keistis, keitėsi ir aplinka... Man dar teks palaukt dėl aplinkos, kantrybės...

Veronika rašė:

Egle rašė:

kažkuriuo metu ženkliai pasikeitė, tame tarpe ir santykis su savigaila, kai visa mano šeima (mama, tėtis, brolis, vyras) patyrė kiekvienas individualiai savas transformacijas, bet iki to labai intensyviai visko vyko, atvirų pokalbių, atvirų jausmų, atvirų išgyvenimų, kažkokios nevilties, paralyžiaus,  aš čia ne apie gėrimą, apie tai kas mes esam..aš paskutiniu metu esu tiesiog pritrenkta šitos grupinės transformacijos..man labai padėjo

Eglut, tu pradėjai keistis, keitėsi ir aplinka... Man dar teks palaukt dėl aplinkos, kantrybės...

jo, aišku ir aš, kiti žmonės jau sava eiga ir dėl savų priežasčių, bet labai padeda kai artimas žmogus jaučiasi saugesnis..

Veronika rašė:

Toptelėjo į galvą viena mintis :) Visai norėčiau padiskutuot apie savigailą. Kaip manot? Aš tai laikas nuo laiko susisuku į jos glėbį :D Ir nieko gero ;)

Čia reiktų prašyt admino, kad šitą gija atskirtų į atskirą temą. Gaila ją plepaluose paskandint.
Laiks nuo laiko tai dar visai gerai. Va nuolat savigailoj skendėt... Arba kai tie kritimai į ją ilgalaikiai. Tų savigailos himnų labai toli ieškot nereikia...

Gal pabandysiu apibrėžt kas ta savigaila yra mano vatine galva. Sunkiai labai ji yra pagaunama, kaip ir viskas kas liečia save patį. Kitame lengviau matosi, ar ne :) ?
Tai va, savigaila - tai vienas iš į išorę išlendančių narcisizmo apraiškos būdų. Narcisizmas labiau yra ne tai, kad oi koks čia aš gražus ir protingas, o tai, kad nieko kito aplink nematai, išskyrus save. o jei pamatai, tai tik palyginimu su savim. Užsidarai vidiniam kalėjime, iš čia žiauri kančia ir dar didesnis užsidarymas, nes aplinka tik erzina.
Ne vienoj vietoj girdėjau, kad narcisizmas, susiformavęs dar gilioje vaikystėje yra beveik visų priklausomybių pagrindas. Čia turimos omeny ne tik cheminės, bet ir santykių, seksualinės ir t.t. Gal todėl tos priklausomybės taip lengvai transformuojasi viena į kitą? O ir pati savigaila, vos tik pajutus, kad ją sučiupai, persikeičia. Na kad ir į perdėtą rūpinimąsi savim.., arba kitais... Gali taip būt?
Čia sąmoningai nenaudoju žodžio "puikybė", nes daug kam jis alergiją sukelia.

Marijus rašė:

Sunkiai labai ji yra pagaunama, kaip ir viskas kas liečia save patį. Kitame lengviau matosi, ar ne ?

Nesukau galvos, kol vienąsyk neišgirdau: ei, mergina, užsiiminėji savigaila. Tada pradėjau naršyti, ieškoti, sekti save. Savigaila man susijusi su tokiu keistu apmaudo jausmu. Tiesiog, gaila savęs nors tu ką, sėdi gailiesi ir nieko nedarai, tik begalę energijos iššvaistai. Man tas labai siejasi su kapstymusi praeities kapinėse ir labiau savęs nuvertinimu. Pvz. Na jeigu su tavimi šlykščisi pasielgė, tai tiek tu ir verta...

numigau pernakt ir galvojasi. Galvoju vat kodėl aš išlipau iš kankinančios savigailos, juk kaip ir specialiai nieko dėl to nedariau. Ir man ji buvo tokia pasyviai agresyvios formos  kaip čia pasakyt, ne tai kad liūdėčiau, verkčiau, iškalbėčiau gėlą kokią..ne, tyli, paralyžuojanti taip įdomiai kartais būsena, pastovi daugmaž, netgi formuojanti  požiūrį į tokius dalykus kaip pinigai, meilė, orumas, bendravimas..
Mano savigailos paskutinio dešimtuko metų pagrindinė priežastis, tai frustracija dėl fizinės sveikatos (chroniško nuovargio)..toks amžinas klaustukas kodėl man skauda, kodėl apribotas mano fizinės galimybės, kodėl aš nepaisant skausmo turiu gyventi aktyvų gyvenimą, lyg paskutinė diena iš tikrųjų būtų paskutinė, ateities su skausmu nesuplanuosi nei tolimos nei artimos (netiesa, artimą ateitį suplanuosi) , kodėl už kiekvieną dieną, kuri peržengia mano galimybių ribas ( pvz važinėjimas dviračiu vakare) turiu susimokėt, kodėl mano fizinės negalios priežastis tokia bjauriai neiški ir nemaloni kitiems...bet dar pradžioje keletą metų aš savo fizinę negalią aktyviai laikiau dvasios trūkumu, tai ten iš vis šiza..ten toks smurtas prieš save, net nenoriu prisimint. Tas nežinojimas su kuo turi reikalą, negalėjimas pakeisti situacijos, nemokėjimas pakeisti situacijos priveda prie tokios didelės savigailos..Palengva ji savaime ėmė sklaidytis, kartu su debesiu nežinios. Pirmiausiai kai susigaudžiau, kad visgi dvasios reikalai yra dvasios reikalai ir kūno reikalai yra kūno, pirma šyza atkrito, palngvėjimas ženklus, netgi ryžtas gydytis radosi, bet po ketverių metų nesėkmingų bandymų, man kažkaip negrįžta ta savigaila taip nuožmiai, gal daugiau buvęs įprotis, žaidimas su savimi, kurio aišku galėtų ir visai nebūt..Karts nuo karto pradedu kokį naują gydymo protokolą, taip pat  leidausi į šamanišką patirtį, kad pažiūrėčiau savo ligai į akis, ten dalis atsakymo radosi..susidėjo puzzle ir radosi atjauta sau..Man dabar žymiai ramiau, kad paralyžuojančios  savigailos vietą užėmė pyktis. Nauja patirtis

Egle rašė:

Veronika rašė:

Man kažkodėl atrodo, kad savigaila susijusi su aukos vaidmeniu

arba "kankintojo "

Oho, tiesiai į dešimtuką. Viskas čia būtų gerai ir logiška – yra auka, yra ir kankintojas, yra kalinys, yra ir kalėjimo prižiūrėtojas. Nelogiška, tik tai, kad abi priešingybės gyvena vieno ir to paties žmogaus galvoje. Kadaise aš paprašiau, kad jie išeitų iš mano galvos. ABU!!!
Tas pats vyksta ir su geriančiu žmogumi – jis baisiai geidžia to, ko labiausiai nekenčia, kankinasi negaudamas įkalti, o gavęs kankinasi, kad geria. Šizofrenija, ne kitaip. Kaip girtuoklis iš „Mažojo princo“ sakė – „geriu, nes gėda, gėda, nes geriu“. Dėl to, kaip jau minėjau, alkopriklausomybę laikau, ne liga, o proto būsena, kurią, turint kažkiek smegenų galima pakeisti.
Apie ką kalbėjo Marijus, tai psichoterapijoje yra vadinama aukšta trapia saviverte.
Dėl to, kad tokiai temai plepaluose ne vieta, pritariu viso keturiom:).

Nū šakės... Tokį postą protingą buvau čia priešpiet apie savigailą parašęs, bet ne tą knopkę paspaudžiau i neišsisiuntė. I daba nebepamenu apie ką buvo. Pamenu tik kad labai labai protingas ir reikalingas. Ir aktualus labai.
Taip daba savęs gaila, nu tu kurmi kurmi...

Veronika rašė:

:lol: Man irgi taip vieną kart buvo... Dabar gali biškį pasigailėt savęs, arba nuplakt save už žioplumą... ;)

Oj ne ne, tai jūs vis kalti kad man teip nepasisekė. Oi plym , kaip pagailo savęs. Bet aš jum atkeršysiu, va imsiu ir nusiskriausiu i nerašysiu daugiau čia, bus tada jum.

Šiaip jau man kartais rimtai tokie užeina... :/