Būk blaivus!

Ne Marijau , tokių minčių ir aš turėjau "gersiu kol mirsiu"arba "niekam aš nereikalingas todėl geriu". Čia tik pasiteisinimas, manau tik dievas man galėjo nušviest protą . Vieną dieną , tiksliau pavakare begerdamas ėmiau viskuo nusivilt , stalo "draugais", alkoholiu, išvijo kaiminka,  išėjusi jau buvo šeima, žmogus su kuriuo užaugau taip[ pat nusisuko sako gydykis, ratas užsidarė ir tuo momentu švystelėjo mintis skambint, paskambinau pažystamui kuris lanko grupe , pasikalbėjom, apsisprendžiau ir aš čia blaivas. Bet ta mintis iš niekur neatsirado , ja turėjo kažkas pakišt girtam daryt tokį sprendimą.
Ne tas pasakymas primena mane tai aš ir noriu pabrėšt ,kad verta gyvent  , dėl darbo , artimo žmogaus , dėl katino ar šuns , na tai ką kartais svajoji tai gali paverst realybe.

noname rašė:

Sveiki,

esu čia naujokas, nors skaitinėju jau labai senai. Tiesą sakant, galvojau rašyti savo ir savo šeimos istoriją, tačiau... Ji būtų labai ilga ir tiesą sakant, turbūt tik įžanga, nes istorija dar tęsiasi, todėl apibendrinimui parašysiu trumpai.
Turiu uošvę, visą gyvenimą turėjusią aukštas pajamas, pareigas ir kt., visą gyvenimą dirbusi tokį darbą, kur jeigu ne darbe, tai per priėmimus ir vakarienes tekdavo gerti, na, kad partneriai palankiau žiūrėtų ir t.t., eiliniai dalykai. Prieš kelis metus uošviams viskas pasisuko prasta linkme. Uošvį išmetė iš darbo, uošvė išėjo pati, bent jau kiek žinau. Naujų darbų neatsirado, pasikeitė gyvenamoji vieta. Turtai po truputį pradėjo tirpti, o patys įjunko į alkoholį. Uošvis buvo silpnos sveikatos, todėl ilgametė patirtis ir sustiprėjęs vartojimas, nuvarė į kapus. Amžiną jam atilsį. Puikus žmogus buvo. Uošvė liko viena. Alkoholis pakeitė ne tik arbatą, bet ir maistą. Nauji darbai stebuklingai baigdavosi, neva dėl darbdavių, tačiau aiškiai matėsi tikroji priežastis. Kartojo, kad vienatvė ją žudo ir verčia rinktis blogiausius dalykus. Dėl finansinių dalykų vėl pasikeitė gyvenamoji vieta. Vienatvė vis dar spaudė, nors mano akimis jos nelabai ir buvo. Suprantu, kad tai pretekstas. Taigi, beveik prieš metus pasitarėme su žmona, kad mums ir patiems reiktų padidinti gyvenamąjį plotą, statomės namą. Nutarėme, kad kartu paimsim ir uošvę, neseniai tapusią močiute, kartu gyventi. Nebus vieniša, palaikysime ją, tikrai sustos. Šiuo metu ji gyvena su mano mama, kuri jau 25 metus negeria nė lašo. Gyvena ne viena, tačiau... Neseniai girta nugriuvo, nesugebėjo nė pasikelti ir verkė, kad yra vieniša ir niekas jos nemyli. Mano geroji puselė bando su ja kalbėti, aiškintis, tačiau... Uošvė nusprendė, kad aš su mama esame nusistatę ir nustatę mano gerąją puselę prieš ją, todėl ji geriau eis gyvent prie konteinerio, nei su mumis. Bandymai kalbėtis su blaiva baigiasi vienu žodžiu - atsiknisk. Girta lyg ir supranta bėdas, tačiau kas iš to...
Esame tiesiog pasimetę. Skaičiau, jog savo geru pavyzdžiu užkrečiame kitus. Mano geroji puselė - negeria. Šiuo metu gyvena su tikra ir tuo besididžiuojančia blaivininke. Tai pavyzdys neveikia. Dugnas? Dugnas pasiektas jau senai. Galvojom, kad gal anūkas padės sustoti - anaiptol, nebijo net girta kaip dūmas likti viena su mažyliu, kuris vos vaikščiot pradėjęs. Kreipėmės į ilgametį jos gyvenimo šešėlį - Lietuvoje žinomą psichoterapeutą, viliamės, kad jis padės, nors kryptį nurodys...
Nusprendžiau ir čia parašyti, matau, kad Jūs - kurie einate blaiviu keliu, galite parodyti ne vieną kryptį.

Pabaigai: pastaruoju metu daug susiduriu su jaunais, nebesaikingai vartojančiais alkoholi žmonėmis. Vis pasibaisėju jais. "Aš gi ne toks". Vis skaitau įvairius straipsnius vėl ir vėl. Ir tik dabar, kai turiu mažylį, kuris man yra viskas- suprantu, kad norėdamas jį apsaugoti nuo tokio ir panašaus likimo, turiu tai daryti dabar pat. Ir štai vis susimastau, kad reikia ir pačiam atsisakyti šių velnio lašų. Taip jau esu daręs ne kartą - sunkumo nekilo, dariau tai šiaip sau, o ne įrodydamas kažkam ar kažką. Susimąstau, kad didžiosios šventės ant nosies ir kaip čia negert reikės? Net baugu pagalvoti. Ir čia suprantu, kad turbūt bėdų turiu ir pats. Nes net baisu pagalvoti - visą likusį gyvenimą būti blaiviam. O kiek naujų alaus rūšių liks neišdegustuota... Aš gi "žinovas"... O kaip čia balius be butelio skaidraus ir/ar putojančio gėrimo? metus ar pusę negerti - viena, o visą gyvenimą? Pasiklausiu mamos, sako tokios baimės buvo ir pas ją. Bet nieko, dabar tik džiaugiasi, visas gyvenimas kitomis spalvomis nusispalvinęs. Nejučia pagalvoju, kad to reikėtų ir kaip pavyzdžio uošvelei... Bet ar padės? Baisu, kad turiu brangių žmonių, kuriems galiu dėl savo "kultūringo ir saikingo vartojimo" būti pasišlykštėjimą keliančiu žmogumi. Bet savo bėdas imsiu ir išspręsiu, o ką daryt su žmonai brangiu žmogumi...?

O vargeli... čia aš apie tą uošvienę :(
Sudėtinga situacija. Bet kokiu atveju, labai smagu kad prisijungei prie forumo. Tikrai rasi čia kažko naudingo.
Labai trumpai atsakysiu, darbai spaudžia, gal vakare pavyktų ramiau susirašyt. Žodžius situacija su alkoholizmu yra tokia, kad šita liga skriaudžia net tik patį vartojantį, bet ir aplinkinius, ir labiausiai aišku, jo šeimą. Deja nei įtikinėjimais, nei pavyzdžiais, mes kito žmogaus nepajėgūs pakeisti, Kol nebus bent impulso iš jo paties....

Dabar jei pats abejoji, dėl gėrimo, tai tos tariamos problemos su švenčių šventimai, draugais be alkoholio išsisprendžia natūraliai ir pakankamai greit. Patikėk, pasauly tikrai pilna puikių dalykų kuriuos galima degustuoti ir be alko.

Labai gerai pats pastebėjai kad reikia rodyt pavyzdį vaikams, dėl šito tikrai verta pasistengt.

Ir dar vienas bjaurus dalykas pabaigai: alkoholizmas labai dažnai persiduoda iš kartos į kartą, yra ten visokie psichologiniai ir dar gilesni mechanizmai. Todėl jei tu nutari negerti, tu padedi ne tik sau, tu turi šansą padėt ateities kartoms :)

Sorry, kad taip nerišliai ir skubiai atsakinėju. Ačiū, kad prisijungei, noname!

noname rašė:

Taip, su ne veltui apie uošvę tiek anekdotų prikurta. Iš tikrųjų - puikus žmogus, tačiau tas gėrimas...
Dėl savęs, kaip ir minėjau - esu ramus, jeigu ne dėl savo sveikatos, tai bent dėl vaiko nustosiu. Juk jis nematys "linksmo ir iškalbingo" pavyzdžio, supras, kad galima linksmintis ir be to. O iš tikro, sudėtingiausia negėrimo situacija būna, kai aplinkiniai žino, kad negeri "šiaip sau" - visiems knieti įsiūlyti. O ir kai negeri - neįdomus pasidarai, nebelinksmas. Na, nebent vairuotojas, tai tada visur kviečiamas būni, bet vairuotoju būti irgi pabosta visada. Taip ir išsisijoja draugai. Bet lieka daug geresnė kompanija - mylinti šeima, kuri tik padėkos už blaivybės kelią.

Užmesk čia akį:
http://www.bukblaivus.lt/viewtopic.php?id=17
Šiaip rasi ko naudingo. O su tais įkyriai siūlymais labai paprasta yra: Siūlo įkyriai tada, kaip dar pats truputį nori, truputį nenori.., kai dar abejoji. Jaučia kažkaip, kūno kalba gal išduoda. Bat kai tvirtai pats sau neabejodamas pasakai ne, labai mikliai atšoka su tai pasiūlymas.
Nors pradžioj, kol šito išmokst, kyla keblumų. :)

Audroni, aš irgi manau, kad didelių bėdų neturiu. Bet man jų ir nereikia, taigi šiai akimirkai sakau, kad nustosiu, nes dar tik pirma diena "nustojimo" bus.
Taip, žinokit, labai sunku. Apšokinėta, stogas, maistas - viskas ant lėkštutės, tik cigariukų ir degtinytės nusipirkt. Kaip žuvis vandenyje... Bet iš kitos pusės- mama, negali kitaip. O ir žmona mano nežinau ko nepadarytų, kad tik mama būtų linksma ir nepyktu ir t.t., tačiau šiai akimirkai atsirado vaikiukas. Gyvensim visi kartu, ji suprato, kad nei vaikas tai gali matyti, nei mums nebus į naudą - toks šeimos narys. Abu žinome, kad tiek pastatėm ne veltui, kad kažkokia girtuoklė viską išardytų. Tik vat, kad nežinom net nuo ko pradėti. Ir geruoju ir bloguoju - ji savęs nemato kaip geriančios...

Sveikas, Noname. Aš tik noriu pasakyt, kad kiekvienam yra savas dugnas. Duok Dieve, kad jai pavyktų užsikabinti už blaivybės su psichoterapeuto pagalba. Aš tuo net neabejoju, kad jai pačiai yra labai blogai, viduje, ir ji jaučias vieniša. Nes jaučias kalta. Nes nei ji pati, nei jos elgesys jau nėra tikras, visa iškreipta alkoholizmo.

Žvejį, tikrai pamokanti istorija, tačiau panašius būdus ir mes bandėme ir vis dar bandome - neveikia. Į klausimą "Kaip gyveni?" atsako "Aš tai puikiai, ne taip kaip kai kurie" ir uždaro duris. Esmė tame, kad žmogus vis dar įsivaizduoja, jog gyvena tais laikais, prieš kokį 15 metų, kai turėjo viską ir dar daugiau. O šiuo metu ji tik sėdi namie ir gurkšnoja, išeina tik į parduotuvę... O galvoja, kad gyvena turiningą ir įdomų gyvenimą... Toks jausmas, kad savo įsivaizduojamame pasaulėlyje gyvena... Todėl bet kokie bandymai parodyti ar pasakyti, kad jau visai blogai - neveikia. Kartais šneka tokius dalykus, kad nesupranti ar čia alzheimerio pradžia ar tave idiotu laiko ir įsivaizduoja, kad nieko nei žinai, nei atsimeni... Na, žodžiu, tiesiog nežinom ką daryti, nes buvo lyg ir nurimę, o pastarosiomis dienomis vėl prasidėjo "koma", kai 18-19val. jau eina miegoti, atsikelia prieš 21:30 ir skubos tvarka lekia į parduotuvę, nes naktį dar reikės "apsiforminti"...
P.S. o mano idėjos apie nebegerimą, kaip ir tikėjausi - palaiko tik negeriantys. Geriantieji sako, kad per drastiškas žingsnis negerti. O į klausimą "kaip ilgai?" atsakius, kad planuoju visą likusį gyvenimą išvis galvoja, kad susisuko galvelė man

noname rašė:

Žvejį, tikrai pamokanti istorija, tačiau panašius būdus ir mes bandėme ir vis dar bandome - neveikia. Į klausimą "Kaip gyveni?" atsako "Aš tai puikiai, ne taip kaip kai kurie" ir uždaro duris. Esmė tame, kad žmogus vis dar įsivaizduoja, jog gyvena tais laikais, prieš kokį 15 metų, kai turėjo viską ir dar daugiau. O šiuo metu ji tik sėdi namie ir gurkšnoja, išeina tik į parduotuvę... O galvoja, kad gyvena turiningą ir įdomų gyvenimą... Toks jausmas, kad savo įsivaizduojamame pasaulėlyje gyvena... Todėl bet kokie bandymai parodyti ar pasakyti, kad jau visai blogai - neveikia. Kartais šneka tokius dalykus, kad nesupranti ar čia alzheimerio pradžia ar tave idiotu laiko ir įsivaizduoja, kad nieko nei žinai, nei atsimeni... Na, žodžiu, tiesiog nežinom ką daryti, nes buvo lyg ir nurimę, o pastarosiomis dienomis vėl prasidėjo "koma", kai 18-19val. jau eina miegoti, atsikelia prieš 21:30 ir skubos tvarka lekia į parduotuvę, nes naktį dar reikės "apsiforminti"...

Žiauru :(
Banaliai skambės, bet jūs turite savo gyvenimą. Nesate už ją atsakingi, tai suaugęs žmogus. Taip - artimiausia giminė, taip - ligonis, bet jūs privalote gyventi savo gyvenimą, o ne jos.
Šiltnamio sąlygos, įkalbinėjimai ir grasinimai nepadės. Jai padėti gali tik jūsų ryžtingi veiksmai ir jos pačios apsisprendimas.

noname rašė:

P.S. o mano idėjos apie nebegerimą, kaip ir tikėjausi - palaiko tik negeriantys. Geriantieji sako, kad per drastiškas žingsnis negerti. O į klausimą "kaip ilgai?" atsakius, kad planuoju visą likusį gyvenimą išvis galvoja, kad susisuko galvelė man

Sveikas, noname
Užjaučiu dėl uošvės, sunku ką ir patarti.

Užtat manau puiku, kad nusprendei rodyti savo atžaloms gerą pavyzdį. Jūs jam būsite autoritetai, į kuriuos jis norės lygiuotis, pamėgdžios jūsų elgesį. Dėl panašios priežasties ir aš visiškai atsisakiau alko, nusprendžiau, kad vaikai niekada nematys manęs išgėrusios. Dar labai patiko kažkur perskaitytas A. Verygos straipsnis, kur rašė, kad alkopramonė negaus iš jo nė vieno cento . Kas liečia geriančių supratimą ir palaikymą dėl mano pasirinkimo negerti, tai jo taip ir nesulaukiau, tik tiek, kad su laiku priprato. Bet užtat pačiai smagu žiūrėt į savo skaitiklį ir kuo toliau - tuo labiau

oi žmogau, kreipkis į psichologą, aš tavo atveju nuoširdžiai taip ir padaryčiau, priminei man mano vyro brolio šeimos situaciją,ir net mūsų šeimos situaciją (mano uošvienė taip pat sėdi ant vaistų ir alkoholio)  jis finale išsekęs kreipėsi ir berods viduje išsispręndė savo santykius...mano, nepažystančio tavęs, akimis žiūrint jūs esat labai labai su žmona emociškai pririšti ir prisirišę prie žmonos motinos..netgi tu "už ją" metei gerti...atleisk gal ir klystu, bet man tai atrodo..
Tikiu, kad finale vistiek susitvarkysit,-ysi.

noname rašė:

<...>
Uošvienė ir toliau bujoja. Bandėm ir daugiau metodų, variantų kaip jai padėti, sulaikyti, paaiškinti - niekas neveikia, toks jausmas, kad su kitu žmogumi kalbam. O alkoholis su raminamaisiais ir kt. vaistais gali padaryti ir daro nepataisomą žalą. Baisu, kad ištiks koks insultas ar pan. ir tada bėda pakeis kitą. Tik neaišku kuri jų "geresnė". Gal yra žinančių apie naują įstatymą priverstinio gydymo? Nelabai turėjau progos įsigilinti.

Su kitu žmogumi ir kalbate. Ir tas kitas žmogus turi svarbesnių reikalų, nei klausyti jūsų moralizavimų. Tiksliau net ne svarbesnių, o svarbiausių ir vienintelių...

Suprantu, kad tai labai artimas žmogus, nesinori liūdinti tokiais pasakymais, bet kol ji turės tokias puikias sąlygas, tol, deja, kažin ar norės kažką keisti. Labai norėčiau tikėti, kad jums kažkaip pavyks rasti bendrą kalbą...

Įstatymo taikymas kažin ar tiks šiuo atveju, kadangi greičiausiai reikėtų pakvietinėti policiją, parodyti, kad ji kelia grėsmę aplinkiniams ar pati sau. Artimiausiųjų žmonių atvejais taip dažniausiai nedaroma. Priverstinį gydymą nuo psichikos ligų (alkoholizmas yra psichikos liga) apibrėžia „LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas“ 23, 27, 28 straipsniai.

23 straipsnis.<...>
Dėl asmens  pirminio apžiūrėjimo  gali  kreiptis  gydytojas, paciento atstovas, artimieji, policija.

27 straipsnis. Asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik  jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą:
1) savo sveikatai, gyvybei;
2) aplinkinių sveikatai, gyvybei.

28 straipsnis. Esant šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, ligonis gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip 72 valandas be SPSK sutikimo. Jeigu per 72 valandas tokio sutikimo negaunama, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Apie priverstinį hospitalizavimą psichiatrijos įstaigos administracija nedelsdama praneša ligonio artimiesiems, atstovui.
<...>
Praėjus vienam mėnesiui, jeigu reikia pratęsti priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą, psichiatrijos įstaigos administracija privalo kreiptis į apylinkės teismą dėl ligonio priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo.

SPSK – savivaldybės psichikos sveikatos komisija

Egle, taip, siūliau kreiptis pas psichologą, nes alkoholizmu sergame visa šeima ir blogiausiai jaučiamės visi kiti išskyrus uošvelę. Na, dėl metimo gerti, tai mečiau dėl savo šeimos ir ypač vaiko. Noriu būti geriausias tėvas pasaulyje, todėl turiu toks būti ne tik jo akyse, bet ir savo paties, bei aplinkinių.
Audroni, labai puikiai suprantu apie tą "patogią" jai situaciją. Tikrai. Tačiau kaip žentas turiu pakankamai surištas rankas. O, bet, tačiau, jei ir turėčiau laisvę elgtis kitaip. Tai kaip? Poveikį galiu daryti savo šeimoje visiems, neskaitant uošvės - visiems. Manęs paklausys, mes padarysim, aš padarysiu, čia ne tokia ir bėda. Pinigai? Pinigai išvis niekas yra, svarbiausia žmogus ir šeima. Bet ką daryti - nežinau. Esu tiksliųjų mokslų atstovas, todėl mėgstu turėti planą ir jį konkrečiai vykdyti. O dabar mes visi padrikai kažkas kažką darome. Ir tik todėl, kad nežinome ką daryti... Išmest iš namų? Kaip nekaip mama, negali taip. Laukt kol pati išeis? Neis pati, vis atsiranda ir pinigų ir draugų. Parduotuvėje artimiausioje susitarčiau, kad neparduotu jai. Parduos draugams, broliui. Ji iškalbą turi, įtikinti gali. Tai va, tiesą sakant pagrindinė bėda, kad nežinom kaip jai sąlygas dar pasunkinti. Nes šiuo metu ji yra pakankamai griežtai kontroliuojama ir stebima ir tai neduoda jokios naudos. Piniginės neatimsi, ar pabandyt?

Pasiklydes rašė:

noname rašė:

Nes šiuo metu ji yra pakankamai griežtai kontroliuojama ir stebima ir tai neduoda jokios naudos. Piniginės neatimsi, ar pabandyt?

Man savo laiku atėmė ir piniginę ir banko korteles visas, kad negerčiau, tai pavogiau iš pykčio nutaikęs momenta 100 litų ir iš principo pragėriau ji...

Nu jo, as turbut taip pat pasielgciau

Taip, suprantu, bet mes atsiriboję tiek, kiek tai leidžia gyvenimas nežinau kaip čia dar išsireikšt. Deja, matyt tai ir yra blogiausia šioje situacijoje, kad mūsų gyvenimas yra labai susijęs, kitaip negalim. Išvaryti per duris irgi negali, nebent pati išeis. O tokių "grasinimų" būta. Ir savižudybės kalbų. Bet ji ir taip sąmoningai (turint mediko išsilavinimą tai vadinu sąmoningumu) eina savidistrukcijos keliu. Turint omenyje, kad būtent tokiomis pačiomis aplinkybėmis mirė jos vyras.