Būk blaivus!

Zuvis rašė:

Troja, aš atvirai dėstau savo nuomonę. Tiesiog, kai Tu ieškojai pagalbos - Tau išeities taškai buvo nurodyti. O dabar, kai kiek atsigavai - samprotauji, kad Tu tik pati sau daktaras, ir visa kita nereikalinga. Atsakyk sau sąžiningai - kiek laiko pavyko būti blaivai, ir ko tuomet užgėrei. Jei esiv visiškai sveika, tuomet pasakysiu - sveiki žmonės kitą dieną į alkoholio pusę pažvelgt negali. Atsakyk sau. Tikriausia Tu neturi problemų su alkoholiu, ir gali sau tai leist. Aš, dėja, negaliu. Nes pamenu, kokia sunki pirma blaivi savaitė.

Oi, Žuvyte, tu vis mane ligoniu nori padaryt Atsakau: blaiviai man pavyksta (tarp kitko, šitas žodis tikrai netinka, nes pavykti gali vaikučiui pataikyt padaryt į puoduką. Aš ne atsitiktinumų auka, su kuo man šitas žodis asocijuojasi Taigi, blaivi savo noru būnu maždaug 4-6 mėnesius. Tiek laiko tegaliu iškęst rutiną arba nieko nevykimą (nevyksmą). Tai yra dvi priežąstys, dėl kurių užgeriu. Pati nusprendžiu, kada jau atėjo laikas... Jį galiu pakoreaguot, jei aplinkybės gert nepalankios. O kol gyvenu blaivi, tai džiaugiuosi kiekvienu rytu, dideliu kavos su imbieru puodu, knyga. Gamtos tik bijau, visokiu stiprių Saulės atakų, Pasaulinių tvanų, Juodųjų skylių, antimaterijos, Didžiojo hadronų greitintuvo ir visokių kitokių nevaldomų kvarkų. O šeip jaučiuosi tuo metu 100 proc sveikas žmogus (turiu omeny priklausomybę). Kitas dalykas dėl bendravimo su žmonėmis. Kažkodėl jo vengiu, sakau sau "kada nors vėliau".
Žuvyte, vėl pasikartosiu: didink aplink save spalvų koloritą! O šeip, ačiū tau, kad muštravoji čia mane

kažkaip atkreipiau šiandien dėmesį į temos pavadinmą " Ar tikrai verta leisti alkoholikui pasiekti savo dugną?" ir pasimečiau biski... Kas gi tas, kas leidžia ar neleidžia alkoholikui ko nors siekti... Kiek suprantu čia ne Dievas turėtas omėny, tai kas dada?

Leidimas ar neleidimas priklauso nuo paties zmogaus. Bet geriau sustoti treciame, antrame ar pimame aukste, nei nuvaziuoti i rusi. Is ten sunkiau pakilti.

Desningumas yra, pritariu zuviai, nes man paciai taip buvo. Budavo kai uzgeriu, tai pagiriu metu pripazystu sau, kad as tikrai turiu priklausomybe, vel einu i susirinkimus ir zadu sau sveikti, bet kai praeina sis rupestis, ateina laikas sekanciam gerimui, tai vel deredavausi su savimi, kad as dar nepriklausoma, cia tik iprotis ir pan. ir vel viskas is naujo. As savimi taip manipuliavau, kol sirdimi priemiau, o ne protu, kad as tikrai turiu priklausomybe ir viena is jos neisikapstysiu, tada man pradejo pasaulis svieseti. Pradejau stebeti save, kas man sukelia nora gerti , atrasti budo trukumus  ir pradeda darytis lengviau, nes beveik dingo noras gerti. Tad manau, kad pirmiausia reikia dusia suvokti pirma zingsni, nes jei tik protu, tai siandien suvokiam, o rytoj jau ieskosime priezasciu gerti...

Tikrai, tokios savaime suprantamos perėjusiems minesotos progamą ar pažengusiems anoniminiams alkoholikams frazės kaip: "pimas žingsnis"; "dvyliktas žingsnis"; "sausos pagirios"; "atkryčio sindromas" ir panašios - nieko nereiškia. tiems, kas su šiomis organizacijomis nesusidūrė. Mielieji, esame viešoje virtualioje erdvėje, todėl naudokime išsireiškimus suprantamus visiems, o ne kuriam uždaram ratui.
Čia Žuviui .
O Emocijai7 - Labas! Labai faina, kad prisijungei prie mūsų forumo! Visu balsu pritariu tavo minčiai apie tai, kad tikrasis suvokimas turi būti širdimi, o ne protu....

Sveika prisijungus, emocija7.  Kaip galėtume nepriimti į forumą? Visi mes čia vienodai „priimti“ :)

emocija7 rašė:

Aciu uz komplimenta, dekui kad priemete i foruma:) Siaip daug kas gyvenime manau turi didesne verte, jei tai daroma sirdimi, pasitelkus prota:)

Sveika prisijungusi, emocija7 Aš tai ne tokia mandagi, nesiprašiau priimama, bet pasimuisčiau gerai, pasidariau sau vietos tarp kitų ir užėmiau pozicijas

admin rašė:

Šį forumą skaito įvairūs žmonės ir pasakymai „n-tasis žingsnis“ suprantami ne visiems.

Gerbiamas Admine, jei žmonės kažko nežino - gali klausti, domėtis ir sužinoti. Jokios programos necituoju ir iš dainos žodžių netraukiu:/. Internetas - ''platybių karalystė'', tad nėra problemos. Nežinojimas paskatina smalsauti, gal tokia ir buvo mano mintis.

Žuvis rašė:

As rašiau apie narkologinį Gerosios Vilties gatvėje. Siuntimo nereikia, učtenka paso. Su  alko problemom 4 aukšte būsi dvi sav. Jei norėsi -  anksčiau išsirašysi. Nieks nelaiko ten, nes daug norinčių. Tikėjausi prastesnės aplinkos. (nors tuomet man buvo ''dzyn'') Moterims atskiras VC ir dušas atremontuotas. Rūkyti galima balkone. Gali būti dienos metu su savo rūbais, o ne su pižama. Atskira virtuvėlė, ten daug laiko leidau, nes kai nustojau gerti - valgyt norėjos 

Galiu ir as apie Gerosios Vilties narkologini pasakyti. Turiu ten kolege su kuria dirbau ir kuri isejo dirbti ten.  Broliui ne karta padejo. Nueidavau per jos budejimus, sedim vakare, kavinames, pakalbam apie ka nori, tik ne apie jos pacientus.  Niekada negirdejau ne vienos pavardes, o kai paklausiau ar tokia ir tokia gulejo (tikrai zinau, kad gulejo, nes pati man sake, kad ten gulejo ir mano kolege ten dirbancia mate) gavau toki atsakyma: pasiklausk jos pacios jei tau rupi. Nebijokite ten atsidurti, jei jau reikia. Niekas nepaskebs laikrastyje, ir netgi pazistamiems nesuteiks jokios informacijos. Laseliniu dabar ten neliko, yra kitas isvedimo budas, kazkoks daktariukas is kazkokios konferencijos atsiveze. Is pradziu visos bijojo, kaip cia bus be lasiniu. Dabar sako, kad gerai yra, darbo maziau,(tik tabletes sumaitina) o ir delyru nepadaugejo. Linkiu, kad nereiketu ten guleti, bet zinoti manau, kad reikia.

Gaila, bet ne taip retai pasitaiko, kad atsispirti nebėra kam... :(

Sveikas, prisijungęs, Pasiklydes.

Jo, Pasiklydęs, čia labai gerą pavyzdį drėbtelėjai.
Nors tai ką parašei tėra tik "oficiali" interpretacija, kaip buvo iš tikro žino tik tie žmonės, bet šitas atvejis tiesiog akin duriamai parodo su kokio rimtumo problema turim reikalą.
Aišku, galim pradėt spėliot, kad jei brolis butų kantriai bandęs, tai tas vargšiukas būtų su laiku susipratęs, ir dabar laimingai sau Jonavėlėje gyventų... ...Bet lygiai taip pat galim svaigt, kad tas tiesiog būtų toliau manipuliavęs turtinguoju broliu, pylęs toliau, priėjęs iki arklių ir priepuolyje padegęs daugiabutį namą arba būtų girtas važiuodamas ištraiškęs pėsčiųjų perėjoje mokinukų būrį... Čia vis interpretacijos...

Bet yra dar viena - labai gali būt, kad vyresnėlis paklausė kažkieno patarimo ir nusprendė padaryti dirbtinį dugną... Čia ne tam rašau kad įvertint gerai ar blogai padarė. To niekas čia nežino. Noriu atkreipt dėmesį i patarimų dalinimus tokiais atvejais. Tai labai rimta ir atsakinga ir nėr jokių garantijų, kad jūsų geriausių norų diktuojamas patarimas duos tokių vaisių, kokių tikitės. O gali duoti ir priešingų.

Lyg ir labai lengva pasakyt, kad tau reikia kreipkis ten ir ten, o tau padės šitas. Bet ar tikrai?

Sveiki, Pasiklydęs! Iš tiesų jautrią ir svarbią temą iškėlėte. Pats svarbiausias dalykas, kurį turėtų suprasti alkoholiko giminaičiai - nuo alkoholizmo išgydyti negalima, alkoholikas gali tik pats pasveikti. Todėl veiksminga pagalba galima tik norinčiam atsikratyti priklausomybės.

Viskas, ką gali padaryti artimieji - bandyti atkreipti dėmesį, kad žmogus turi problemą, suteikti informaciją, pasikalbėti nuoširdžiai .. O ką jau pats geriantysis su tuo darys - tik jo valioje. Aš nesakau, kad nereikia padėti, bet kartais padėdami tam, kuris to nenori, patys gelbėtojai gali gerokai sujaukti savo gyvenimą, susigadinti sveikatą, pavargti psichologiškai.

Todėl atsitraukimas nuo geriančiojo nebūtinai reiškia, kad žmonės duoda pasiekti jam dugną, bet gali būti, kad jie tiesiog pavargsta nuo tokios pagalbos.. Juk alkoholikai - gudrūs manipuliatoriai: jie lengvai žada, meluoja, prisiekia, sukelia gailestį.. Taip kad reikia suprasti ir giminaičius, neskubėti smerkti - kiekvienas padeda tiek, kiek gali. Iš tiesų tai labai sunki patirtis.

Ir dar vienas patvirtinimas, kad alkoholis visus veikia vienodai ir tokios bėdos gali paliesti bet kurią šeimą..

Pasiklydęs, viskas teisingai. Jūs žiūrite iš savo taško - žinoma, baisu, kai esi išvaromas iš namų. Tačiau tokiu atveju reikia užduoti sau klausimą - kodėl - ir žiūrėti ne tik iš savo pozicijos, t.y., pabandyti įsivaizduoti artimųjų poziciją ir išgyvenimus. Juk tokiam žingsniui žmonės ryžtasi dažnai po daugelio metų kančių, ir jie jau nori paprasčiausios ramybės..

Ir juk ne visi atsisako ir varo iš namų - kiek daug mamų, žmonų, seserų ir brolių metų metais, o kartais visą savo gyvenimą bando padėti. Ir pažiūrėkime kitaip - ar daug naudos iš tokios pagalbos, jei žmogus pats nenori blaiviai gyventi? Jis ir toliau geria ir savotiškai naudojasi savo giminaičių noru padėti. Juk dažnai geriantysis ir lėšų pragyvenimui neturi, todėl prageria ir giminaičių uždirbtus pinigus.

Todėl neturėtų būti pykčio ant giminaičių - juk geriantysis vis vien, kaip sakote, gers, jei norės, ir niekas jo nepaveiks. Be to - padės ar ne, vis vien giminaičiai bus blogi..