Būk blaivus!

Skaičiau knygą „Kaip negerti“, ten gerai aprašytas alkoholiko „dugnas“:

Visi pasiekę blaivybę aprašinėja laiką, kai jie patyrė dugno jausmą. To dugno, nuo kurio jiems pavyko atsispirti. Toks jausmas yra, bet jo aprašymai visada atrodo labai keistai. Iš vienos pusės reikia jį pajusti, o iš kitos visada įspėjama „Žiūrėk, nepraleisk! Liūnas dugno neturi!“ Aplinkiniai vis laukia kada gi bus tas dugnas ir klausia: „O kokie gi požymiai, kad žmogus jau pasiekė aklavietę?“ Tokių požymių nėra.

Tai mentalus jausmas; jis be pojūčių, be objektyvių rodyklių. Kai jaunuolis baigia vidurinę, jis būna kupinas jausmų: „Šis etapas pasibaigė, dabar viskas bus kitaip!“ Tik jokių pojūčių nėra. Nėra skausmo nugaroje, nėra temperatūros, neatsirado išbėrimas. Kokie klinikiniai tyrimai gali parodyti, jog žmogus nusprendė susituokti, tapti poetu ar emigruoti į kitą šalį?

Išeina, kad dugno jausmas yra, bet kulnais jo nepajusi. Veikiau galva arba vieta, kur, manoma, yra siela? Labai sunku nustatyti, kur yra alkoholiko dugnas, ir, ar pasiekė jis tą dugną, ar dar ne.

Kiek gi kartų teko matyt ligonius, kuriems amputavo nušalusius pirštus. O kiek padarė sunkius nusikaltimus neblaiviame stovyje. Kartais alkoholikas  dalinai supranta, ką daro, ir sąmoningai eina į tai manydamas, jog „po šito tai aš jau tikrai nustosiu gerti“. Trumpam tai padeda, bet ilgainiui viskas prasideda iš naujo.

O kartais, atrodo ir nežymūs praradimai (pamestas telefonas, skandalas šeimoje, darbo praradimas) įvaro žmogui siaubo jausmą ir dugno pasiekimo pajutimą.

Dažnai tokias istorijas perduoda vieni kitiems alkoholikų artimieji, ir tie padaro klaidingas išvadas: „Jis gers, kol nesudaužys automobilio. Greičiau jau sudaužytų!“ Visiškai nereiškia, kad jei vienam po skyrybų pavyko nustoti gerti, tai kitam pasiseks.Universalaus patarimo tiesiog nėra. Tūkstančiai žmonių daužė automobilius, prarasdavo šeimas ir žmogiškąją išvaizdą, bet taip ir likdavo nežinioje.

Susidaro įspūdis, jog žmogus pats sau nubrėžia šią ribą. Tik nubrėžęs, jau nebeištrina...

Dugnas -  tai ko gero net ne proto, o sielos būsena. Alkoholikas protu jau seniai turėjo viską suprasti. Ir jau suprato, paskui persigalvojo, vėl sau kažką įrodė ir grįžo atgal. Svarbu tik, kad dugnas – tai tik pasirinkimas, o ne sprendimas. Yra ir tokių, kas apie save sako: „Aš seniai pasiekiau dugną. Tik man iš apačios kažkas pastukseno ir aš  nuėjau toliau“.

„Dugno“ jausmas – tai visiškos tuštumos jausmas, totalinio pralaimėjimo suvokimas. Faktiškai – tai absoliutus krachas; ne laikinas pralaimėjimas, o visiško bejėgiškumo būsena.

Pripažinęs tai kaip faktą, alkoholikas gauna šansą kažką pasiekti, jam atsiranda pasirinkimo galimybė. Tik pripažinimas – tai nelengvas žingsnis. Trukdo puikybė, laiko baimės. Visi aplinkiniai šneka: „Tu privalai kovoti, tu neturi teisės pasiduoti“ ir pan.

Tačiau, štai kitas paradoksas: dugnas – tai atsisakymas kovoti.

Kaip keistai beatrodytų, bet būtent atsisakymas kovoti leidžia žmogui pakeisti kryptį. Vienas alkoholikas man pasakojo, jog jam buvo toks jausmas, kad jis tol negalėjo atidaryti durų, kol nesuprato, jog jos atsidaro į vidų. Jis žengė žingsnį atgal ir atidarė duris.

O kaip padėti tam alkoholikui, jei jis yra užgėręs, jei užgėrimo priežastys labai rimtos (paradimas brangių gyvų žmonių, nes negyvu tai suprantama) jei nebuvo apsieita be 30 tableciu Clonezepamo, kai buvo norinta išeiti, bet nepavyko, nes to mazai, nors aplinkiniai matė, kad zmogus jau nekalba ir be gyvybės ženklų, bet nekviete greitosios pagalbos? Kaip toliau tam žmogui gyventi, jei šiuo metu situacija net nepanaši į besistabilizuojančia? Ką gali padėt norintysis padėt? Aš, pvz, to nesuvokiu. Tai - tik gražus žodziai, bet iki darbų jie toli. Suprantu tik viena, skambint GP ir ten gal ištemptu tą žmogų visokiom lašelinėm ir medikamentais. Bet žinau, kad tas žmogus nesikreips. Tai ką pasiūlytųmėte, norintys padėti?

Troja rašė:

Ir dar, kur girdejot, kad greitoji lektu gelbet tokio zmogaus? Pats prisidirbo. tegu pats ir geiveliasi. Matau, kas skaitanciu cia apie penketas yra, bet pasakyti neturima ko. Va, tep mieleiji, tokiose srutuse mes, ant Žemaites

Žinučių (nes negaliu pataisyt)

Troja rašė:

O kaip padėti tam alkoholikui, jei jis yra užgėręs, jei užgėrimo priežastys labai rimtos (paradimas brangių gyvų žmonių, nes negyvu tai suprantama) jei nebuvo apsieita be 30 tableciu Clonezepamo, kai buvo norinta išeiti, bet nepavyko, nes to mazai, nors aplinkiniai matė, kad zmogus jau nekalba ir be gyvybės ženklų, bet nekviete greitosios pagalbos? Kaip toliau tam žmogui gyventi, jei šiuo metu situacija net nepanaši į besistabilizuojančia? Ką gali padėt norintysis padėt? Aš, pvz, to nesuvokiu. Tai - tik gražus žodziai, bet iki darbų jie toli. Suprantu tik viena, skambint GP ir ten gal ištemptu tą žmogų visokiom lašelinėm ir medikamentais. Bet žinau, kad tas žmogus nesikreips. Tai ką pasiūlytųmėte, norintys padėti?

Mano galva, geriausia būtų kreiptis į kurį nors prikausomybių centrą, nes ten dirba žmonės dažnai susiduriantys su panašiais dalykais ir žinantys ką geriausia daryt tokiu atveju. Galima kreiptis į kokį krizių centrą, ar psicologinės pagalbos telefonu. Jie turi daug info. Abejoju ar eilinė greitoji pagalba norės prasidėti... Nors jei gręsia pavojus gyvybei, reaguoti privalo. Bet G/P pagalba būtų tik laikina. Po to jau reiktų greiptis į psichologa ar psiciatrą.
Bet kokiu atveju, primiausia reikia išblaivinti...

Kvieciama greitoji, pasakoma, kad nuodijosi vaistais, tuomet tikrai reaguoja greitai. Guldo reanimacijon, o jei su samone- stato laselines. Veliau ivertine pavoju gyvybei palydi i artimiausia psichiatrine istaiga, kurioje po 2 sav zmogus atsigauna ir, dazniausia, jauciasi tikrai geriau.

Troja rašė:

<...>Dabar dar smegenine pilnai nepasijungusi, bet nesuprantu, kam, praėjus baisiausius dalykus, reikia kreiptis i psichologą, kriziu centrą, Caritą ar raudonojo kryžiaus ir pusmėnulio draugijas. Ir ne karta tai girdžiu labai kategoriškai akcentuojant. Oj, žinau, kad aibe klaidu pridariau, bet jau neskaitysiu, nakty ne sekundei akiu nesudejau, sesta ryto jau kava geriau, o septinta jau skalbianke veike :)

Ar tikrai baisiausi dalykai jau praėjo? Kaip žinoti, kad jie nelaukia ateityje ir kreipimasis ten galbūt padėtų juos sušvelninti arba visai išvengti?

Šiaip tai smagu matyti sugrįžus ir sužinoti, kad viskas gerai :)

Troja rašė:

... Namie viskas gerai. Dabar dar smegenine pilnai nepasijungusi, bet nesuprantu, kam, praėjus baisiausius dalykus, reikia kreiptis i psichologą, kriziu centrą, Caritą ar raudonojo kryžiaus ir pusmėnulio draugijas. Ir ne karta tai girdžiu labai kategoriškai akcentuojant. Oj, žinau, kad aibe klaidu pridariau, bet jau neskaitysiu, nakty ne sekundei akiu nesudejau, sesta ryto jau kava geriau, o septinta jau skalbianke veike

Labas, Troja!
Fuuu, pagasdinai, čia mus biški , bet gerai, kad gerai baigėsi. Aišku, kam kažkur kreipinėtis jei problemos nėra. Marazmas kažkoks būtų.
Žinai, iš savo bokšto žiūriu, su savo asmenine patirtim, - tai man tokie nuotykiai šiurpą kelia. Ir pats prisčiudinęs ir prisižiūrėjęs... O jei tau netrukdo ir viską ten puikiai kontroliuoji, tai gyvenam toliau. Viskas puiku!

Zuvis rašė:

Troja, niekas Tau nepraėjo. Tai tik eilinis epizodas po fizinio atsigavimo. Man tokių ''-n'' buvo. Atrodo:'' va, išblaivėjau, nieko man nereikia, atsigavau, toliau imu gyvenimą  į rankas ir pirmyn! Gyvensiu blaiviau, daugiau tokių klaidų nekartosių, nebereikia tų reabilitacijų ar dar Perkūnas žino ko! To reikia tiems, kurie nežino ko nori. O aš žinau ko noriu. Man reikia tik negerti ir vietoj to užsiimti kuo nors kitu. Ir viskas. ''

Žinai, saviapgaulė irgi yra kenksmingas reiškinys. Tačiau tai suprasi, kai degsi noru nebegert. Linkiu, kad Tau pasisektų!

Zuviau, pagal tiek kiek perskaičiau man irgi panašus įspūdis susidaro, bet mes to žmogaus gi nepažistam. Tik kelias žinutes perskaitėm ir sprendžima tik iš savo varpinės.
Bet ar reikalinga žmogui kažkokia pagalba, gali nuspręst tik jis pats ir niekas kitas.
Šiaip labai smagu kad parašot, paskaitot. Kažkaip gyvent smagiau

Audronis rašė:

Paantrinsiu Marijui – kreiptis į artimiausia Priklausomybės ligų, Krizių prevencijų centrą ar kitą panašią gydymo įstaigą (forume yra įstaigų kontaktai). Yra šiokios tokios konsultacijos el. paštu ar Skype http://www.bukblaivus.lt/viewtopic.php?pid=174#p174 . Dar galima kreiptis dėl detoksikacijos, tik į rimtesnę įstaiga, o ne „namudinius blaivintojus“. Jei pats žmogus to nenori daryti, tai gal jis turi kažkokių draugų, kurie gali jam pagelbėti, jei jau artimieji visai nusisuko? O prablaivėjus reikėtų kreiptis į specialistus. Čia rašantys, deja, nėra specialistai...

O pasikreipus i tas paminetas įstaigas kokios būna to pasekmės? Trukdžiai, ar iš viso neimanoma isidarbint? Vairuotojo pažymėjimo netekimas? Pranešimas i kokias nors instancijas? Įtraukimas į kažkokias įskaitas, kurios tau paskaiu dar labiau sugadins gyvenima?

Paskutinis taisė Troja (2012-08-03 15:28:16)

Zuvis rašė:

Nieks tau teisiu neatims. Teises atima tik teismo budu kai avarija padarai. Gali isvis narkologiniam gultis anonimiskai 2 savaites 170lt atrodo. Jokiu iskaitu. Ir jokiu darbovieciu. Nebent prazidentu planuoji patapt. Zinai kiek jau ten zmoniu atguleje.. Oi oi...Nieko cia tokio. Svarbu, kad noras butu. As nesigailiu del tu 2 savaiciu. Nors kai vaziavau, galvojau, kad bus siaubas. Apsirikau.

Zuvyte, tikrai ruosiuosi tapt Prezidente, todel noriu smulkiau apie tas dvi savaites: cia kur, Vilniuje taip yra, jei taip, tai kur? Jei tiek kainuoja, tai gal man pinigeliu neta savo katina i viesbuti atiduot atliktu. Rimtai, nejuokauju, parasyk.

Paskutinis taisė Troja (2012-08-03 15:50:54)

Įdomu, ar su katinu į vienuolyną priimtų? Juk negalėtų tokia organizacija vargsės storos sielos atstumt?