VšĮ "Aukodeita"
Psichologijos klinikaVšĮ "Aukodeita"

Būk blaivus!


Visi būdai siekti blaivybės yra geri, jei jie tinka žmogui ir netrukdo artimiesiems bei aplinkiniams

Jūs nesate prisijungę.

#1 2011-12-13 16:41:40

Audronis
Senbuvis
Miestas: Jonava
Registravosi: 2011-12-10
Žinutės: 1861


Blaivus  19m.  9mėn.  6d. 
Nerūkau  10m.  9mėn.  18d. 

Mano blaivybės istorija

Pavaidinsiu tą drąsuolį ir papasakosiu savo blaivybės istoriją. Ji banali, be jokių detektyvinių, kraują stingdančių nuotykių. Jei dar kam ir įdomu bus...

Įžanga

Gėriau. Nekalčiausi "vaisvandeniai" atsigaivinimui - alus (min. 7 proc.), džinas su toniku (tonikas dėl kvapo). Darbo diena, jei nereikėdavo bendrauti su žmonėmis, prasidėdavo alumi, jei reikėdavo - 100 g., kad "nesmirdėtų". Per pietus 100/200 g. (sveikatą reikia tausoti), vakare - pilna programa. Sąmoningai nevardinu visko, ką teko ragauti, bet tai nebuvo tik "taurūs" gėrimai.

Po sauso ~ 8 mėnesių laikotarpio, viskas pradėjo ristis žemyn su nauju pagreičiu. Supratau, kad pats jau negaliu susitvarkyti, reikia kažką daryti, bet... sėkmingai gėriau toliau...

Pradžia

Šventėm draugo gimtadienį, nesvarbu, kad tai darėm jau antrą savaitę - geriausias draugas vis dėlto. Šventėm ir kartu, ir atskirai, vėl kartu... Kad darbas netrukdytų šventei, susiorganizavau nedarbingumo lapelį. Tą dieną taip jau atsitiko, kad trise su gėrimais atsiradome mano draugės namuose, kur tuo metu gyvenau. Kaip nekeista iš mūsų linksmos trijulės vienas (pavadinkime jį A.) negėrė nieko stipresnio už kažkokią kolą. Paklausinėjau jo kas ir kaip, jis trumpai papasakojo, kad yra alkoholikas, lanko klubą ir negeria šiandien. Man tai pasirodė įdomu, kad būtų daugiau klausytojų, pažadinau draugę, pakviečiau prie kompanijos ir, besipinančiu liežuviu, vis nepamiršdamas pakelti stikliuko, pareiškiau, kad nebegersiu ir darysiu taip, kaip daro A. Savaime suprantama, kad niekas (o labiausiai aš pats) tuo nepatikėjo. Vakaro pabaigos neatsimenu. Iki važiavimo į klubą buvo likusios dvi dienos, tai aš jas sąžiningai, su ugnele atgėriau - proga taigi didelė.

Mano blaivybės istorija

Ketvirtadienį ryte paskambino A., paklausė ar tikrai važiuosiu. Nors mano visas organizmas reikalavo kuo greičiau jį gelbėti, galva grasinosi sprogti, bet kažkaip atradau jėgų atsakyti taip... Visą dieną, žiaukčiodamas, drebėdamas ir slankiodamas iš kambario į kambarį laukiau vakaro. Pagunda nukeliauti iki artimiausio baro ar parduotuvės buvo nežmoniška. Atsilaikiau...

Aš klube. Daili patalpa šiuolaikinėje gydymo įstaigoje, minkšti baldai, sultys, kava, arbata, sausainiai... gydytojas psichiatras ir ~20 žmonių. Savijauta klaiki – visas kūnas dreba, pila prakaitas, tai šalta, tai karšta. Liaudis pilasi kas sulčių, kas kavos, mane baisiai troškina, norėčiau taip pat, bet bijau... išlaistysiu viską, puodelį sudaužysiu, nuo stalo beimdamas viską nuversiu... Klausausi ištempęs ausis apie ką kalbama, niekaip nesuprantu ko kai kurie čia išvis sėdi – negeriu 3 metus, negeriu 5 metus... 8... Kas per nesąmonė? Jei sugeba tiek negerti, tai ko į tą klubą važinėti? Mintyse pavadinu juos „kosmonautais“. Gydytojas bando pašnekinti ir mane, bet visi draugiškai nutaria, kad kol kas reikia palikti mane ramybėje, leisti pasiklausyti ir viską suvirškinti, esu jiems labai dėkingas, nes pasakyti kaip ir neturiu ką, o ir liežuvis kažkoks medinis. Klausytis man sekėsi, informacijos gavau daug, beliko tik sugromuliuoti viską ir į lentynėles išdėlioti. Išgirdau atsakymą į „kosmonautų“ lankymosi klube klausimą – pajutęs, kad sugeba negerti ir nebesilankantis klube dažniausiai atkrenta. Statistika, deja, negailestinga... Po pasisėdėjimo, prieš išsiskirstant, draugiškas parūkymas, paplepėjimas bendrom temom. Jaučiausi truputi geriau, lepteliu vieną kitą žodį.

Namie apmastymai, pokalbiai su drauge, jai įdomu, o man yra su kuo pakalbėti... Kažkaip keistai namie vietoj alaus ir kitų skanumynų atsirado sulčių, vaisvandenių ir kitokių nesąmonių, tinkamu nebent užsigerti „teisingą“ gėrimą... Užmigti sekėsi sunkiai, kažkas galvoje krebždėjo, tikriausiai mintys dėliojosi į lentynas.

Rytas. Pirmą kartą atvaizdui veidrodyje ištariau „Ačiū Dievui vakar negėriau, pasistengsiu to nedaryti ir šiandien.“ (Palaipsniui tai tapo ritualu, kurio sąžiningai laikiausi 4 metus, o ir dabar kartais tai padarau, jei nepamirštu).
Darbas. Kadangi penktadienis, tai visų nuotaiką jau išeiginė... kažkas kyšteli po nosim puodelį vyno. Kvepia bjaurybė, nors aš nesu vyno mėgėjas. Atsisakau, bet niekas to puodelio nepatraukia ir rėkia, kad nestabdyčiau judėjimo. Skaudančia širdimi perduodu vyną arčiausiai sėdinčiam kolegai. Išgirstu apie save įdomių pareiškimų – užsikodavęs, nesveikas, abstinentas... Stengiuosi nekreipti dėmesio, atsišaudau įvairiom frazėm.
Kelionė namo. Pakeliui knaipė, į kuria užsukdavau įmesti šimtgramio su pomidorų sultimis, kojos pačios ten sukasi, pagrasinu, kad persuksiu jas į kitą pusę ir draugiškai žygiuojame namo.

Savaitgalis ir kitos dienos labai neįstrigo, nors pradėjau šiaip jau nerekomenduojama dalyką – intensyviai darbuotis namie. Dirbau iki nusivarymo, bet nieko kito neliko, atsirado laisvo laiko, knygos tuo metu nesiskaitė, smegeninei grėsė perkaitimas nuo minčių pertekliaus. Fizinis darbas galvoti vis dėlto netrukdė, dėliojaus galvoje viską ką sužinojau, plėšiausi tarp noro „truputi įkalti“ ir įspėjimo, kad tokios prabangos kaip „truputi“ aš neturėsiu niekada. Tai varė į neviltį, raminausi, kad pakentėsiu dabar, o paskui.., labai stengiausi įtikinti save, kad pagalbos prašymas nėra silpnumo išraiška. Lyg ir pradėjau laukti ketvirtadienio, dienos kai renkasi klubas. Sulaukiau. Vėl įdomūs pasikalbėjimai, derinimas kur ir kaip sutinkam Naujuosius... Šį kartą kavos ir sulčių gerti jau nebijojau, blaivi savaitė padarė savo. Po susirinkimo pasiprašiau psichiatrės pagalbos ir gavau receptą kažkam iš disulfiramo serijos. Nežinau ar tie vaistai man padėjo, netikiu stebuklinga chemijos galia, išgėriau jų pusantros pakuotės, po kurio laiko išmečiau likučius.

Naujuosius su trenksmu ir rokenrolais sutikom klubiečių būryje. Buvo tikrai linksma ir be alkoholio, nors nesugebėjau kvailioti taip, kaip buvau pratęs...

Sąžiningai lankiau klubą apie pusę metų, paskui epizodiškai, kasmet nepamiršdamas apsilankyti su tortu.

Antrais blaivybės metais dirbau Klaipėdoj, šeima liko Jonavoj, klubas Kaune. Finansinė padėtis – juoda duobė, skaičiavau centus maistui ir pėdinau pėsčias per pusę miesto, kad nusipirkčiau ko nukainoto pavalgyti, depresija tapo mylimiausia drauge, pradėjo suktis mintis apie „lašelį nusiraminimui“. Neberasdamas vietos keliavau prie jūros, žiūrėjau į platybes ir tiesiogine prasme staugiau vilku. Trumpam palengvėjo, o po kelių dienų susiradau AA grupę. Tikriausiai man tai padėjo, nors viskas labai skyrėsi nuo to, prie ko buvau pratęs klube. Tuo metu pagalvojau, kad būčiau dar gėręs jei mane kas būtų nusivedęs ne į tą klubą, o į AA...

Ketvirtais blaivybės metais pabudęs su skaudančia galva, besivartančiu skrandžiu, tvartu burnoje ir mintimis „na vakar ir prisiliuobiau“, ilgai negalėjau savęs įtikinti, kad nieko, stipresnio už sultis, negėriau jau ilgą laiką.

Sintetinę girą ir toniką pradėjau gerti po poros blaivybės metų, bealkoholinio alaus neragavau niekada. Prieš mėnesį pagaminau naminės giros, išgėriau kelias stiklines ir tiesiog fiziškai pajutau, kaip draugelis, sėdintis ant peties, išsišiepė iš malonumo. Parodžiau jam špygą ir tikros giros nebegeriu. Dabar nebebijau pauostyti kokio įdomesnio gėrimo, namie gėrimų taip pat netrūksta, nors jie man neegzistuoja, taip pat kaip ir gėrimų skyriai parduotuvėse. Alkoholio per balius nepilstau, vienintelė išimtis – jachta, tai kitas pasaulis, ten kartais cigaretes prideginėja nerūkantis rūkoriai. Darbe iš manęs pasišaipo, kad uostau viską ką geriu, net jei pats atidarau mineralinio buteliuką ir iš jo įsipilu į švarią taurę.

Už savo blaiviai pragyventus dvylika metų dėkoju:
Mamai, kad neleido prisigėrusiam padaryti nepataisomos klaidos.
Draugei, o kartu ir jos atsiprašyti, kad susipažinus su linksmu išgeriančiu vyruku, po dešimtmečio teko ištekėti už blaivaus kaip paršas zanūdos.
Ir žinoma A., kad pasipainiojo laiku ir vietoje.

Neprisijungęs

 

2011-12-13 16:41:40

Reklama
Google Reklama


Už reklamos turinį forumo administratorius neatsako

#2 2011-12-21 10:08:23

mindusia
Svečias

Re: Mano blaivybės istorija

Ačiū Audroni už istoriją, nurijau kaip saldainį big_smile. Tik nesupratau, kas tai per klubas, jei ten dalyvauja psichologas. Tai ne AA grupė, tiesa? Gal galima truputį apie tą klubą? Kokiam mieste? Iš anksto dėkoju smile

 

#3 2011-12-22 11:14:56

Audronis
Senbuvis
Miestas: Jonava
Registravosi: 2011-12-10
Žinutės: 1861


Blaivus  19m.  9mėn.  6d. 
Nerūkau  10m.  9mėn.  18d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Dėkoju, mindusia, smagu, kad patiko :)

Klubas taip ir vadinasi - AA klubas (dabar pavadinimas pakeistas į Sergančiųjų priklausomybe nuo alkoholio psichoterapinė grupė), randasi Kaune, Neuromedoje ir tai ne AA grupė. Jame dalyvaujantis psichologas, kaip koks susirinkimo pirmininkas, neįkyriai nukreipia pokalbi reikiama linkme, pastebi aktualesnę kieno nors situaciją, pasiūlo ją panagrinėti, apibendrina susirinkimą. Ypač to reikia kai susirenka didesnę blaivybės patirtį turintys ir pasikalbėjimas nukrypsta į lankas. Į klubą gali patekti tik žmonės, kurie prieš tai kreipėsi dėl gydymo į šios įstaigos specialistus.

Neprisijungęs

 

#4 2011-12-25 22:40:06

Marijus
Senbuvis
Miestas: Kaunas
Registravosi: 2011-12-25
Žinutės: 1065


Blaivus  14m.  0mėn.  23d. 
Nerūkau  13m.  1mėn.  9d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Sveiki visi! Naujokas esu šitam forume, tik vieną Audronį pažystu. Tiesą sakant jis ir pakvietė čia. Lyg ir šiek tiek esam pabendravę, ir istorijas vienas kito bendrais bruožais žinom, bet su kai perkaitai viską vienoj vietoj... Jo.. Daug ko pasirodo nežinojau. Dėkui už tokį opusą, lieku skolingas savo gyvenimėlio aprašymą. Šiandien sėdu ir pradėsiu. Gal ne viską iškart pavyks, bet geriau truputį, nei visai nieko.
Jei klausiat kam to reikia, tai mano patirtis sako, kad ir paprasčiausiai paliudyta tiesa apie save, žymiai geriau paveikia negu išmintingiausios ir moksliškiausios teorijos.

Neprisijungęs

 

#5 2011-12-26 13:00:44

Audronis
Senbuvis
Miestas: Jonava
Registravosi: 2011-12-10
Žinutės: 1861


Blaivus  19m.  9mėn.  6d. 
Nerūkau  10m.  9mėn.  18d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Laukiam istorijos išsižioję :) Tikrai daug ko nežinau apie tavo blaivybę ir net neabejoju, kad kitiems taip pat bus įdomu.

Neprisijungęs

 

#6 2012-02-21 12:46:47

Viltė
Svečias

Re: Mano blaivybės istorija

Sveiki smile

Galiu tik pritarti, kad visos tokios istorijos yra liūdnos, jos turi laimingą pabaigą tik vienu atveju - jei žmogus pasirenka blaivybę. Tyrinėdama informaciją apie alkoholizmą, padariau išvadą, kad alkoholis visus žmones veikia vienodai. Šia tema parašiau straipsnelį:

Liūdnos istorijos


Alkoholikų gyvenimo istorijos panašios, ir visos jos liūdnos. Pradžia visuomet vienoda: pirma alkoholio taurelė, nors ir atgrasi, bet sukelia keistą euforiją ir naujus pojūčius, kurių pasekmių jaunas žmogus dar negali įvertinti. Tai tarsi priemonė žengimui į suaugusių pasaulį, kai alkoholis suteikia jaunam žmogui savarankiškumo ir vertės iliuziją. Vartodamas alkoholį, jaunuolis pasijunta kaip visi, savas, jis yra priimamas į geriančių kompanijas. Taip vietoje saviraiškos prasideda suvienodėjimas, nes „kaip visi“ saugiau…

Iki tam tikro laiko, kol sveikata leidžia, žmogus nemato alkoholio vartojimo pasekmių, o kai pamato, išbristi iš priklausomybės dažnai būna sunku. Jau įsigalėja stiprus įprotis, kai euforinė laimė ir atsipalaidavimas siejami su alkoholiu. Žmogus susikuria ramstį, be kurio kol kas nemoka būti laimingas, jam atrodo, kad atėmus jo „laimės šaltinį“, gyvenimas neteks kažko svarbaus. Kiek pasiteisinimų ir mitų yra sukuriama pateisinti savo priklausomybę!

„Aš gerai atrodau, aš nepanašus į alkoholiką, jų nosys mėlynos…aš tik retkarčiais geriu…esu per jaunas, kad būčiau alkoholiku… aš išsilavinęs ir turiu gerą darbą…geriu tik per šventes ir tik po darbo…aš geriu tik kokybiškus gėrimus“ ir taip toliau. Tuo tarpu alkoholis neskirsto: visiškai nesvarbi nei žmogaus lytis ar amžius, nei išsilavinimas, nei socialinė padėtis, jei žmogus pradeda vartoti alkoholį, jis visuomet rizikuoja pasiekti paskutinę alkoholizmo stadiją.

Įdomu tai, kad tapę blaivininkais, visi buvę alkoholikai pripažįsta, kad tikėjo viskuo, kas pateisino jų gėrimą ir aršiai neigė tiesą apie alkoholį. Visi pripažįsta ir tai, kad ta „laimė ir šventė“ trunka labai trumpai, štai jaunos moters pasakojimas: „Maloniausias pasiruošimas išgėrimui, alkoholio pirkimas ir…trys-keturios pirmosios taurės, paskui viskas keičiasi, viskas lyg per miglą…paskui kaskart sakai sau: na gerai, gerai, šį kartą padauginau, kitą kartą gersiu mažiau, bet tasai kitas kartas jau niekuomet neateina”.

Turėjusio gerą darbą teisininko pasakojimas taip pat panašus: „Aš ne iš tų, kurie namie prie televizoriaus siurbčioja alų. Kaip teisininkas, aš maniau, kad privalau gerti geresnėse vietose, todėl man patikdavo po darbo išgerti geruose baruose, kuriuose grojo muzika. Mano intencijos visuomet buvo geros, aš ketinau išgerti stikliuką ir eiti namo. Iki poros stikliukų aš dar jausdavau atsakomybę, be po to mano protavimas pasikeisdavo. Dažnai grįždavau trečią ar ketvirtą ryto, dainuodamas bare girdėtas dainas.“

Sekanti diena taip pat panaši, štai kaip ją aprašo jaunoji moteris: „…rytus po išgertuvių šlykštu prisiminti: apšnerkštas butas, neplauti indai…iš skausmo spengia galva, dega gerklė, kaip tarakonai iš kampų puola vakarykščiai prisiminimai. Keliuosi – kojos virpa, rankos dreba, greičiau vandens… Papilkėjęs veidas, pajuodę paakiai. Reikia į darbą…išeisiu anksčiau, kur nors išgersiu kavos su konjaku – ir kvapo nebus, ir sveikata pagerės…baisiai nyku ir liūdna…kol vėl neišgeri.“

Teisininkas pasakoja: „…mano išsipagiriojimas trukdavo kelias dienas. Pirmąją būdavo taip bloga, kad turėjau gerti daug vandens. Nueidavau į darbą, bet greitai grįždavau, nes negalėjau dirbti. Antrąją dieną jausdavausi geriau, ir po šeimyniškos vakarienės jau būdavau beveik sveikas. Man buvo trisdešimt treji ir trečią dieną jausdavausi kupinas jėgų. Tą dieną būdavau kupinas entuziazmo ir nuveikdavau labai daug, o atėjus penktai valandai, pakeliui į namus sustodavau išgerti vieną kitą bokalą alaus atsipalaidavimui. Žinoma, negrįždavau iki išnaktų…“

Laimei, tai istorijos su gera pabaiga – šie žmonės pasveiko nuo alkoholizmo ir pradėjo sveiką ir įdomų, blaivų gyvenimą – taip jie tvirtina. Įdomu tai, kad ir vienas, ir kitas, nors tai nepažįstami žmonės iš skirtingų pasaulio šalių, labai bijojo blaivybės – apsisprendę negerti, jie pirmiausiai norėjo nuraminti savo artimuosius. Tačiau tą pačią akimirką juos tiesiog pritrenkė mintis: „Kaip?! O ką aš veiksiu? Kaip gimtadieniai, šeimos šventės, jubiliejai, pasisėdėjimai kavinėse? Galų gale kaip ir kur galima atsipalaiduoti ir užsimiršti, jei ne su alkoholiu?“

Paskui su blaivybe ateina sąmonės prašviesėjimas ir suvokimas, kad apdujusi sąmonė tikrai veda tik atgal prie butelio. Informacija, tiesa apie alkoholį ir jo vartojimo pasekmes labai stipriai motyvuoja blaivybei: žinantis tiesą žmogus jau tiesiog nebegali gyventi melu. Žmonės pasveiksta kūnu, dvasia ir siela, ir daugelis tik tapę blaivininkais išdrįsta pripažinti, kad alkoholio vartojimas sparčiai blogino ir sunkino gyvenimą. Apsvaigus tai pripažinti sunku.

Alkoholikų istorijos panašios, jos skiriasi tik detalėmis. Jos labai liūdnos, nes liečia ne tik patį alkoholiką, bet ir jų artimus žmones. Todėl nepamirškime: alkoholizmas – progresuojanti ir chroniška liga. Nerizikuokite savo ir savo artimųjų gyvenimais ir nekurkite tokių liūdnų gyvenimo istorijų. Visuomet, kiekvieną akimirką yra kitas pasirinkimas – blaivybė, o su ja ir kitokios gyvenimo istorijos.

Labai tikiuosi, kad kažkam tai bus naudinga. Visiems, pasiryžusiems pradėti naują blaivų gyvenimą linkiu stiprybės ir sėkmės! Viskas jūsų rankose - patikėkite.

Viltė
www.ruvi.lt

 

#7 2012-03-07 20:27:09

Audronis
Senbuvis
Miestas: Jonava
Registravosi: 2011-12-10
Žinutės: 1861


Blaivus  19m.  9mėn.  6d. 
Nerūkau  10m.  9mėn.  18d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Prieš kelis metus rašyti pamąstymai apie alkoholį, baimę ir šiaip... Net nežinau kodėl juos čia įdedu, nuotaika gal tokia, o gal nesena diskusija apie baimę, kaip motyvą gyventi blaiviai...

Baimė

Kažkas pastūmėjo pasiknaisioti viduje, paieškoti atsakymo į kai kuriuos klausimus. Ar jausmus? Nesvarbu... Taigi... Bandau išsiaiškinti ar aš bijau, mėgstu, suprantu, žinau... Čia vis apie tą patį.

Ar gyvenu bijodamas užgėrimo? Na, ne, nemanau... Kankinuosi kovodamas su pastoviu troškimu išgerti? Taip pat ne... Gyvenu ir tiek, nesuku sau galvos. Gal ir neteisingai nebijau, bet gyvenimas baimėje nevilioja. Puikiai žinau ir suprantu, ką man reiškia alkoholis. Patikrinau praktikoje ne kartą, rezultatas visada tas pats – aš pralaimiu. Ar verta eksperimentuoti dar? Kažin, kiek reikia atlikti eksperimentų mokslininkams, kad įrodytų vieną ar kitą reiškinį? Gal pagal juos eksperimentavau per mažai, bet man užtenka – neturiu nei noro, nei sveikatos. Tuo labiau, kad daugybės žmonių patirtis sako tą patį. Jei ir to negana, tai galima sakyti, kad tai neįrodyta, bet man tas pats... Jei kažkam to nepakanka – vėliavą jam į rankas ir tegu bando ant savęs. Aš atsisakiau būti bandomuoju triušiu.

Gyvenau kažkokį svetimą gyvenimą... O gal savo? Gal dabartinis gyvenimas yra ne mano? Gal man reikia būti pastoviai apsinešusiam, kartais neatsimenančiam ką dariau, kartais lūžtančiam ir visada norinčiam dar? Nesvarbu, kad jau nepaeinu, juk galiu nušliaužti... Gal reikia pabudus naktį bijoti, kad tuoj pradėsi blaivėti ir iškart susiversti į gerklę dar dozę, kad tik tai neįvyktų? Gal, gal, gal...

Nieko gero iš to knaisiojimosi nesigavo... Atsirado daugiau klausimų, nei atsakymų... Į juos tikriausiai neatsakys niekas. Nesuksiu ir toliau dėl to galvos, nes žinau labai svarbu man atsakymą – blaivus gyvenimas man patinka labiau. Net jei jis ir ne mano...

Neprisijungęs

 

#8 2012-03-20 13:11:45

Rimas
Narys
Registravosi: 2011-12-19
Žinutės: 32

Re: Mano blaivybės istorija

Audronis rašė:

nes žinau labai svarbu man atsakymą – blaivus gyvenimas man patinka labiau. Net jei jis ir ne mano...

Man taip pat blaivus gyvenimas labiau patinka. Nors dar ne tiek ilgai blaiviai gyvenu, kad galėčiau vertinti, dar kartais visokių abejonių kyla. Bet šiandien esu blaivus ir dėl to jaučiuosi puikiai smile

Neprisijungęs

 

#9 2012-04-09 01:10:43

Marijus
Senbuvis
Miestas: Kaunas
Registravosi: 2011-12-25
Žinutės: 1065


Blaivus  14m.  0mėn.  23d. 
Nerūkau  13m.  1mėn.  9d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Čia kur anksčiau žadėjau. Užtrukau biski.
Pavadinkim tai:

mano istorija
   tomas I


Pažįstu labai daug žmonių metusių gert, išgirdau daug jų blaivybės istorijų. Kažkuo jos panašios, ir vistik kiekviena labai išskirtinė. Pradžioj maniau, kad maniškis variantas yra nevisai standartinis. Žinoma jei standartu vadinti, kai kas nors daug ir ilgai geria ir labai raiškiai degraduoja: kelia skandalus, praradinėja vieną po kito darbus, išsiskiria su šeima, išparceliuoja turtą; kai geria aiškiai daugiau už kitus, ir kuo toliau tuo prastesnius gėralus; kai galų gale atsiduria gatvėje prie konteinerio su bambaliu pilstuko ar iš vaistinės nufyrintu skruzdžių spirito buteliuku. Pritonai, areštinės ir t.t. Va jums stereotipinis alkoholikas. Toks stereotipas. Deja deja... Pasirodo  kad, nors darbuose dėvėdavau kostiumą ir kartais kaklaraištį, bet jau seniai buvau priklausomu nuo cheminio junginio C2H5OH – t.y. alkoholiku... Namai, pievutė, šuo ant jos, kelios mašinos, reikalai, vizitkės, laiko be... Žodžiu viskas ažūre. Ai, dar žmona, vaikai gražuoliai... Tai, kad neatitikau to konteinerinio stereotipo, tik klaidino kai kuriuos aplinkinius ir visų pirma mane patį.

Atrodė  gėriau ne super daug, nesiskyriau su šeima, nepraradinėjau darbų. Pirmi ženklai išlindo jau studijų metu. Tiksliau studentavimo. Čia ne apie tuos nuotykius ir prisičiūdinimus, kurių kiekvienas turėjo, dalyvavo ar bent jau girdėjo. Ir, suprantama – jais bravūriškai tada girdavosi. Garbės kodeksas toks buvo. Bet čia kas kita. Buvo keli kartai, tikrai rimti, kai dingdavo sąmonė ir pagiriojantis... kaip čia pasakius... meluodavau, kad nieko neprisimenu. Tiesą sakant labai norėdavau neprisiminti. Tiesiog sąmonė protestavo, stengėsi paneigti, nepriimti. Kažkokia virtimo vilkolakiu, ar Džekilo ir Haido istorijos parodija. Brr... Per plauką jei ne nuo galo, tai nuo tikrai nuo rimto kriminalo. Ir bent jau, kad būtų linksma ar drąsu, - šlykštu, žema ir tiek. Tada, kai grįždavo šaltesnis protelis sakydavau sau: stop užteks, supratau, намёк понял. Rišu, mažinu, kontroliuoju. Buvau apie tai skaitęs ir pažinęs žmogų kuris šokinėjo pusnuogis pro langą į pusnis su kirviu rankoj, nes prie durų jo tykojo balti saugumiečiai ar velniukai. Paskui paskutinį kart nuo Panemunės tilto... Keli draugeliai baigėsi per kelis mėnesius. Dar vasaros pradžioj Gorkyne lėbavom, o grįžus iš vasaros atostogų – vieno iš gražuolių broliukų nebėr, išvežė kojom į priekį, kitas tiek „išėjęs“ kad žmonių nepažysta... Kūnelis tik likęs... tuos intraveniniai suėdė. Keruakas... kelias...

   Sakiau – man tai šitas tikrai negresia, pamačiau pasimokiau. Pranešė, neužkabino ir valio. Išvengiau, liko tik praeities aštrus nuotykis, bet pasirodo ne visai. Prieš kelis metus, jau blaivybėj sužinojau, kad HCV teigiamas. Tiesa gal tai ir sutapimas sunku dabar teisybę rast, o ir tikrai čia ne mano vargai. Mano priklausomybė – alkoholis.
   Po studijų vėl tas pats. Vis karts nuo karto pabandydavau kažką pakeist gyvenime, sutvarkyt, sumažint. Vėl keli baisūs „užtemimai“. Dabar atrodo, kad bent dvidešimt bandžiau mest, rišt ar mažint. Tik nelabai atsirinkdavau ką, rūkymą ar gėrimą. Man atrodė, kad rūkymas бужо didesnė problema.
   Nežinau kaip čia aiškiau išreikšt, bet jei kas yra kažką panašaus patyręs, tikrai supras. Žodžiu metų metus gėriau kaip važiuodamas su užtrauktu rankiniu stabdžiu. Visą laik ir geriant ir, suprantama, po to kažkoks paslėptas kaltės ar gėdos jausmas. Kurį reikia užmaskuot, užpilt... Betgi aš nedaug geriu, ne daugiau negu visi. It tik brendžiukus ir gerą vyną ar šviesų alų... Tai sumažini, tai vėl uraaa. Paskui jau rimtesni bandymai susiimti. Nes ta mama... ta žmona... Ką jos supranta. Man gi reikia atsipalaiduot, ta įtampa darbe taip išsekina. Bepigu joms namuose su puodais. Gi tikrai ne daugiau kaip kiti, jau nekalbant apie tuos, kurie turi realių problemų su alkoholiu.
    Ir nepatikėsit, po kažkurio karto suėmiau save į rankas. Nurėžiau abi bėdas vienu ypu. Iš tiesų tada mečiau rūkyt. O negėriau tik dėl to, kad prie brendžiuko ar alaus labai jau smagu tabakas. Pirmom savaitėm draugeliai šaipėsi. Vėliau šaipėsi pagarbiau. Na ir ką - pergalė. Įrodžiau visiems jiems, kad galiu! Tartum jiems rūpėjo... O kad jau situacija kontroliuojama tai tikrai galiu sau leisti po darbų vakare, po mažiuką. Tik rimtom progom, tik retkarčiais, tik su rimta kompanija. O ir retkarčiais ir labiau atsipalaiduot. Gi man reikia. Aš gi toks darbininkas, toks mokytas, toks patyręs, taip viską žinau... Jei nelystu, tokia „sėkmė“ mane ištiko du kartus. O gal tris. O gal dar daugiau. Miglotai dabar viskas su ta atmintim.
   Žodžiu - visiška „kontrolė“. Tik kažkokiu būdu pro sąmonę praslysdavo tai, kad ir po to mėnesių ir toliau geriu ir rūkai taip pat, ar dar smarkiau. Prie bokalo girdavausi kaip aš mečiau… Dalis manęs savim šventai tikėjo. O dalis kažkaip jau ne… Va dar šiandien įkalu, vis tiek jau pradėjau ir su mašinos namo nebevairuosiu, o nuo rytojaus… Nors ne, rytoj bus sunkoka,  geriau nuo pirmadienio vėl imu kontroliuotis… Šiandien gi taip supuolė, kad nė šventasis nebūtų galėjęs atsisakyt…

Negaliu aiškiai pasakyt kas nutiko, lyg ir nebuvo nei kokio ryškaus nuotykio, kokios šeimyninės dramos, tragedijos, komos ar antgamtinio ženklo, bet kažkodėl pajutau, kad viskas. Reikia kažką daryt, nes iš kaltės, bejėgiškumo, pasišlykštėjimo savo elgesiu, visu savim jausmas aiškiai rodė į kilpą. Pabandžiau tai išsakyt vienam žmogui kuriuo pasitikėjau, bet ar jis neįsikirto, ar neaiškiai vapėjau. Antra vertus ar gali tokį atvejį suprast „civilis“ žmogus? Labai miglotai tą laiką prisimenu, buvo baisu. Net nepamenu ar tuo metu gėriau… Tikriausiai taip. Baisiausia buvo rytais iš namų išsikrapštyt. Kad nieks nematytų, kad nieko nesutikt. Laimė, turėjau kabinetą vienas. Ten įsidrąsinus galima buvo plokščiuką atsinešt ir ir prisėst prie kokio nervus raminančio kompiuterinio žaidimo. Situacijos baisumas buvo tas, kad tada dalis manęs aiškiai suprato, kad gėrimą užrišt lyg ir galėčiau, bet kur blaivia galva padėti savo depresyvumą, nemokėjimą bendraut, nepasitikėjimą savim. Be savo alkoholio buvau niekas… Bet užtenka šniurkščiot ir seilėtis.
   Žodžiu prisiminiau, kad vienas iš mano klientų psichoterapeutas ir sakėsi, kad padeda depresijose ir gydo nuo priklausomybių. Matyt tas žmogus sąmoningai tik gink Dieve ne tiesiogiai  tą pabrėždavo su manim bendraudamas. Matė gi profesionalas.
   Labai maloniai priėmė, ilgai bendravom, daug sykių. Nustatė jis man depresiją. Tiesa jis kvailys ją pavadino alkoholine. O aš gi praktiškai tada negėriau. Na tik truputį, tik tą dieną, tik nervam pataisyt ir tai tik dėl kompanijos. Kilniai sutikau,  kad terapijos metu negalima vartoti. Ale iš jo kabineto išėjęs ir jam ir sau prisiekęs ir su vaistais negersiu, nudrožiau į savo „Orleaną“ atseit su draugeliu pasėdėt. Spėkit… Atspėjot :)
    Žodžiu kažkokia idiotiška agonija prasidėjo. Žinau, kad negalima, o negaliu neįkalt. Ir puikiai žinau, kad gėrimas kaifo nebeneša, kad palengvėja ir apima keistas jaudulys kol nešiesi iš taško ir nuryji pirmą gurkšnį, o paskui vėl lieka tik kaltės ir pilko drėgno vienišumo jausmas. Tada ir pradėjo tikrai dašutinėt, kad ta problema su alkoholiu tiesiogiai liečia mane. Praleisiu detales, ne visas ir prisimenu, bet tas „kvailys“ daktarėlis mane ištraukė. Begalinis jam ačiū!  Tiesa buvau geras fruktas. :) Sugebėjau įkalt net vartodamas vaistus, dėl kurių sąmoningai pasirašiau, kad suprantu alkoholio vartojimas su tais preparatais gali baigtis pabaiga... Na ir nafig... Pradėjau susivokinėt, prisipažinau, kas vyksta žmonai. Jai tai irgi buvo, švelniai pasakius, ekstremalokos patirtys. Bet tai jau kita istorija. Prasidėjo blaivos dienos, galėjau žiūrėt žmonėm į akis. Nuostabu! Pradžios euforija. Laivė. Daktarėlis užsimiršo. Nebereikalingas... Paskui eksperimentai su nealkoholiniu alum. Paskui užgėrimas. Atkrytis. Su siaubu ir gėda grįžimas pas daktarėlį. Suprato, neišmetė.
Neįsidėmėjau tikslios datos, bet tai vyko 2005 vasarą ir nuo tada sau skaičiuoju dienas be alko.

Sorry už „paklodę“ bet bus daugiau, pakentėkit...

Paskutinis taisė Marijus (2012-12-26 15:43:45)

Neprisijungęs

 

#10 2012-04-10 08:37:19

Audronis
Senbuvis
Miestas: Jonava
Registravosi: 2011-12-10
Žinutės: 1861


Blaivus  19m.  9mėn.  6d. 
Nerūkau  10m.  9mėn.  18d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Dėkui, Marijau, buvo įdomu skaityti, gaila greitai susiskaitė ;)

Neprisijungęs

 

#11 2012-04-10 09:18:48

valius85
Naujokas
Registravosi: 2011-12-19
Žinutės: 11

Re: Mano blaivybės istorija

Ačiū Marijau, kad pasidalinai, lauksiu tesinio smile

Neprisijungęs

 

#12 2012-04-10 16:24:09

Rimas
Narys
Registravosi: 2011-12-19
Žinutės: 32

Re: Mano blaivybės istorija

Ačiū Marijau, labai nuoširdu ir atvira... Buvo įdomu skaityti. Sėkmės! smile

Neprisijungęs

 

#13 2012-04-11 10:58:03

Bimcius
Aktyvus narys
Registravosi: 2012-03-01
Žinutės: 139

Re: Mano blaivybės istorija

labas, Marijau, džiugu, kad ir šiame forume esi, ir dar tokį puikų tekstą patalpinai. Ačiū

Neprisijungęs

 

#14 2012-04-22 10:59:37

Viltė
Aktyvus narys
Miestas: Vilnius
Registravosi: 2012-02-27
Žinutės: 92
Tinklapis  

Blaivus  12m.  11mėn.  23d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Padėka, pagarba Marijui. Nuoširdūs pasakojimai visuomet priverčia susimąstyti, pažiūrėti atvirai į realybę. Nes, turbūt, niekas taip neapgaudinėja savęs ir niekas nenešioja tiek daug kaukių, kaip vartojantys alkoholį žmonės.

Tiesa atveria akis, tiesa paskatina elgtis teisingai. AČIŪ!

Neprisijungęs

 

#15 2012-08-08 18:04:42

Tara
Senbuvis
Registravosi: 2012-02-11
Žinutės: 592

Re: Mano blaivybės istorija

Sveiki,

Pirmoji pažintis su alkoholiu buvo gal dešimtoje klasėje, tiesiog buvo įdomu, tryse išgėrėme 0.5 butelį degtinės „kristalinė“, neprisimenu kodėl, bet gėrėme kapinėse. Keistas jausmas nei euforija, nei kažkas įpatingo, tisiog galvoje atsirado „kažkas“ svetimas. Tiesa, iškart po to nuėjome į pirtį. Pirtyje jaučiau kaip tas „kažkas“ paleidžia smegenis, viska grįžta į savo vietas. Gal būt tai buvo pirmas ir paskutinis kartas kada pagirios buvo malonios. Po vidurinės taip susiklostė, kad niekur neįstojau, įsidarbinau ir laukiau kad supakuos į armiją. Tokių „laukiančių“ buvo nemažai. Darbe kolektyvas buvo pagerentis, bet su bendradarbiais neprasidėdavau jie buvo vyresni. Po darbo su chebra, parktiškai kiekviena dieną: tai baras, tai gamta, tai gimmtadienis, žodžiu progos be pabaigos. Savaitgalį žinoma diskoteka (tada dar klubų nebuvo), į diskoteką tik pro alaus barą. Visada gera nuotaika, jūra iki kelių, sava chebra ir tt. Organizmas jaunas pagirių jokių, tik tiek kad ryte troškindavo. Visa tai buvo toleruojama, grįž iš armijos, suispras. Manau kad čia ir buvo alkoholizmo pradžia. Po armijos įstojau mokytis. Mokslai sekėsi neblogai, laisvo lako daug, gyvenimas panašiai, kaip ir prieš armiją. Būdavo kad ir gerokai padaugindavau, (vestuvėse dvi dienos balius buvo norma), bet tuo ir pasibaigdavo, kad reikėtų taisyti sveikatą, tikrai nepamenu. Vėliau darbas. Alkoholis, kaip ir studijų metu, didelių problemų nekėlė, tik gal kiek sunkesnės pagirios, bet pavailgai pietus ir viskas gerai. Viskas gerai gal būt atrodė tik man. Vedžaiu. Po kokių dviejų metų įkalbėtas žmonos užsikodavau dvejiems metams. Tada prasidėjo didžiosios kančios kančios, skaičiavau kiekvieną dieną, kada galėsiu išgerti. Aplinkoje kur alkoholis, bendravimas tapo tiesiog neįmanomas, vengiau bet kokio rimtesnio baliaus. Per tuos metus gimė dukra. Pasibaigus „galiojimo laikui“, pačią pirmą dieną tiek priliuobiau, kad iškritau iš balkono (iš antro aukšto), gerai kad be pasekmių. Toliau stengiausi atsigriebti už „sugadintus“ metus nepraleisdavau jokių progų, nebūdavo progų tai pats suorganizuodavau. Išgerti ir  nepasigeti, tai kam tada iš vis gerti? Alkoholis suteiktavo labai daug energijos, niekada neesu kažkur nuvirtęs ar užmigęs, visada sugrįždavau namo. Vieni pasigeria ir eina miegoti, mane visada traukdavo „ant žygių“. Prigėręs pradėjau nekontroliuoti savęs, prisiminus „nuotykius“, kitą dieną būdavo baisi gėda, po pachmieliuko viskas sušvelnėdavo,  po kiek laiko viskas pasimiršdavo..... Pradėjo dažnėti  ir ilgėti nekontroliuojami užgėrimai. Kuo baisesnis užgėrimas ir „prisimintinеsni nuotykiai“ tuo tvirtesni pažadai iš vis niekada negerti. Pažadai galiodavo apie 1-2 mėnesius po to  ir vėl po biskelį, kol juodas užgėrėmas. Galiausiai vėl užsikodavau, kiek vėliau gimė antra dukra, gerai kad nors vaikus blaivas dariau. Po kodavimo aišku iš karto didžiulis bendravimo diskomfortas, padidėjęs dirglumas ir visi kiti būdingi simptomai. Per tuos priverstinius blaivybės metus, juodai mesdavausi į darbą, tapdavau tiesiog darboholikas, aišku rezultatai buvo labai geri. Dar pastebėjau kad po kodavimo visiškai dingdavo poreikis alkoholiui, nesuprantu kodėl, bet apsoliučiai jokio poreikio JOKIO. Lygiai taip pat skaičiavau dienas iki termino pabaigos. Bet atsitiko keistas dalykas, buvo likę gal kokie 3-4 mėnesiai iki kodo pabaigos. Vykome į poilsine kelionę su kompanija. Aerouoste (negalima įsinešti jokių skysčių) visi išgėrinėjo kas ką turi. Man kažkas padavė mineralinio butelį, kuriame buvo pripilta naminės, aš žinoma to nežinojau. Gerti norėjosi, tad truktelėjau didelį gurkšnį, gerklė ištreniruota, „flešką“ ištuštindavau net nesumirksėjęs. Kada supratau ką supyliau, nebuvo ką daryti, teko viską nuryti, gal ~150gr., geros stiprios naminukės, net kurį laiką žiopčiojau, kaip žuvis. Viskas sušilo, žodžiu super. Lėktuve turbūt pirmas paklausiau ką turite išgerti. Viskas grįžo į senas vėžes. Niekaip nesuprantu: jokio poreikio, ir še tau prakiuro. Vėl viskas po senovei, tik baisėjo daugedienės. Po kiek laiko vėl kodas. Viskas tai pat, tik gal kiek lengviau pradėjau bendrauti išgėrusioje aplinkoje. Viename baliuje kilnojau stikliukką (bet negėriau), šokau, kvailiojau. Na galvoju: iš bėdos gyventi galima. Pasibaigus baliui sėdu važiuoti, niekas neleidžia, sako tu girtas. Negi pasakysi kad negėriau, trankiausi pusę nakties su taksu su girta kompanija. Gerai, kad išsiskirstėm, dievaži paryčiais būčiau pradėjęs užmušinėti, po vieną. Po kodo vėl „lasivė“ po to vėl kodas, kol anksti pavasarį madžiodamas įkritau į upelį, šalo ~ -15, na galvoju tik vieną taurelę prie arbatos (kad nesusirgčiau), motyvas tikrai svarus. Gydžaiusi visą savaitę, taip nusigydžiau, kad vos nenumiriau. Supratau: nepadeda nei kodas nei valia, viskas batai, tada ir pradėjau lankytis forumuose. Čia tiek informacijos, tiek pavyzdžių, kad tik klavilys toliau gali gerti, bet praėjo kiek laiko viskas pasimiršo..... ir vėl viskas iš naujo. Prieš savaitę bandėme valtį, tokie karščiai, taip troškino, na galvoju tik alaus atsigersiu, negi gersi iš balos. Valtis bandymo metu sugędo, ko gero nepataisomai. Sveikata jau atsistatė, mintys dar padrikos. Blogiausia, kad praeis kiek laiko ir vėl viskas prasidės iš pradžių. Talpinu savo „kuklią“ biografija, bandysiu ieškoti išeitis iš padėties be išeitis.  Tara.

Neprisijungęs

 

#16 2012-08-08 22:04:26

Žuvis
Senbuvis
Registravosi: 2012-07-26
Žinutės: 606


Blaivus  7m.  7mėn.  21d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Tara, dėkoju Tau už pasakojimą. Kai kurie fragmentai taip priminė man save...Linkiu atrasti teisingą ir Tau priimtiną kelią blaivybės link.

Paskutinis taisė Zuvis (2012-08-08 22:04:59)

Neprisijungęs

 

#17 2012-08-09 08:30:45

Marijus
Senbuvis
Miestas: Kaunas
Registravosi: 2011-12-25
Žinutės: 1065


Blaivus  14m.  0mėn.  23d. 
Nerūkau  13m.  1mėn.  9d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Dėkui, Tara. Dabar darbe, tai tik akim permečiau. Grįžęs namo ramiai perskaitysiu.

Neprisijungęs

 

#18 2012-08-09 08:59:09

Audronis
Senbuvis
Miestas: Jonava
Registravosi: 2011-12-10
Žinutės: 1861


Blaivus  19m.  9mėn.  6d. 
Nerūkau  10m.  9mėn.  18d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Dėkui, Tara, pasakojime vietomis pažinau save…

Neprisijungęs

 

#19 2012-12-07 03:34:17

Lukas
Naujokas
Registravosi: 2012-12-07
Žinutės: 2


Blaivus  6m.  9mėn.  25d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Sveiki visiems :)Jau kelias savaites skaitinėju šį forumą ir nusprendžiau pats prisistatyti.
Nors esu dar pakankamai jaunas, neseniai studijas baigęs vaikinas, nuspręndžiau sekti blaivybės keliu. Ir tas varžtelis galvoje, siejęs alkoholio vartojimą su normaliu visuomeniniu dalyku, kažkaip visai neseniai pradėjo klibėti. Man alkoholio atsisakymas nebuvo ilgametė gėrimo pasekmė, ar žingsnis įtakotas alkoholio sukeltų problemų. Man jų nebuvo. Kolkas! Pabrėžiu žodį ‘‘kolkas‘‘, nes jei ir toliau būčiau taip gyvenęs – manau jų tikrai atsirastų. O kas lėmė mano apsisprendimą?
  Jau nuo 14-os metų amžiaus, alaus atsigėrimas tapo norma. Draugai juk taip daro! Juk su alkoholiu viskas smagiau! ‘’Penktadienis…-kiek alaus pirkt: 5 ar 8, - neapsispręsdavau’’ Studijų laikais alaus atsigerdavau jau kasdien. Kartais tik kelis butelius, kartais -  kiek spėdavau iki užmiegant. Savaitgaliais – ir stipresni gėrimai. Nesakau, jog gerdavau kasdien. Kartais rečiau... Darydavau pertraukas. Būdavo savaitę, būdavo.. Neapgaudinėsiu savęs - ilgiau savaitės blaivybės nelabai ir atsimenu. Bet į gėrimą niekada nežiūrėjau kaip į problemą.
  Ir maždaug prieš kelis mėnesius pradėjo viskas keistis. Mečiau rūkyti. Sėkmingai metęs, pagalvojau apie alkoholį..Ir tada pradėjau skaityti. Skaičiau daug, viską, visur ir ilgai. Apie alkoholį, alkoholizmo psichologiją, mitus apie alkoholį ir t.t. (šis puslapis taip pat padėjo) ir pradėjau suprasti dalykus, kurie ir taip turėtų būti aiškūs kiekvienam asmeniui, bet kurių,deja, smegenų plovimas tiek man pačiam, tiek didžiąjai daliai visuomenės, neleidžia pamatyti. Nešnekėsiu apie tokias bėdas, kaip ieškojimas likučių rytais, ar darbo, šeimos, pinigų praradimas. Ačiū Dievui, jog man tokių problemų patirti neteko ir nelabai įsivaizduoju tokios padėties savo kailiu..Labiau pradėjau mąstyti apie patį gėrimo tikslą..Sąmoningai (savo noru !!) žaloti kiekvieną kūno organą, su šlapimu į unitazą leisti smegenų ląsteles, praradimą aiškiai ir adekvačiai vertinti kiekvieną situaciją, šuniui ant uodegos leisti laiką ir pinigus? Neišeis atsipalaiduoti, pasilinksminti? O kaip linksminaus būdamas vaikas? Kodėl tada nereikėjo alkoholio? Ar ne smagiau bendrauti ir linksmintis blaiviu protu? Panašios mintys ir klausimai pradėjo kamuoti kiekvieną dieną..

  Dar tik mėnuo ir kelios dienos naujo gyvenimo, bet nusiteikimas stiprus. Primenu sau, jog blaivybė – vertybė. Ir jei kiekvienas ją puoselėtų – pasaulis būtų geresnis (banaliai išsireiškiau:) )
  Taip pat, norėčiau jus visus pagirti. Neįsivaizduoju labiau subrendusios, nuoširdesnės ir labiau geranoriškos diskusijų lentos. Tas palaikymas, atvirumas ir krūva kitų gražių dalykų – verta didelės pagarbos. Ačiū jums už viską ir stengsiuos sudalyvaut diskusijose :)

Neprisijungęs

 

#20 2012-12-07 05:06:56

Troja
Senbuvis
Registravosi: 2012-06-18
Žinutės: 732


Blaivus  6m.  8mėn.  14d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Kad žinotum, Lukai, su kokiu malonumu perskaičiau tavo straipsniuką. Net kažkoks džiugesys, ar pasididžiavimas kirbėjo beskaitant, kad yra tokių jaunų ir taip sveikai, protingai, nebanaliai ir nenuvalkiotai mąstančių žmonių. Šį tavo straipsniuką vertėtų paskaityt visiems, įklimpusiems į šitą velnio išmislą - alkoholį. Tiktų jį įtraukt į kokią mokomąją-gydomąją metodinę medžiagą smile
Kas be ko, linkiu tau sėkmės ir džiaugiuosi, kad šičia išdėstei savo protingas mintis. Ačiū.


Gyvenimas duoda ne tai, ko tu nori, o tai, ko tau reikia...

Neprisijungęs

 

#21 2012-12-07 07:36:51

saulyte
Senbuvis
Registravosi: 2012-04-11
Žinutės: 249


Blaivus  4m.  5mėn.  15d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Ačiū Lukai už istorija. smile

Neprisijungęs

 

#22 2012-12-07 08:45:38

Audronis
Senbuvis
Miestas: Jonava
Registravosi: 2011-12-10
Žinutės: 1861


Blaivus  19m.  9mėn.  6d. 
Nerūkau  10m.  9mėn.  18d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Smagu, Lukai :) Belieka palinkėti, kad niekada neįgytum tokios patirties, kokią turi daugelis čia besilankančių...

Neprisijungęs

 

#23 2012-12-07 12:43:07

Tara
Senbuvis
Registravosi: 2012-02-11
Žinutės: 592

Re: Mano blaivybės istorija

Šaunuolis Lukai, labai laiku susimastei, linkiu tau sėkmės...smile

Neprisijungęs

 

#24 2012-12-08 16:08:43

Žuvis
Senbuvis
Registravosi: 2012-07-26
Žinutės: 606


Blaivus  7m.  7mėn.  21d. 

Re: Mano blaivybės istorija

Sveikas, Lukai. Džiugu, jog mūsų bendrakeleivių būrelis didėja. Šaunu, kad nusprendei (kol dar ne vėlu) paragauti blaivaus gyvenimo skonio.  Dėl amžiaus, dėja, alkoholizmas aplanko vis jaunesnius. Nemanyk, kad Tu išimtis. Tai būna tik kliūtis pripažįstant sau tikrą alko problemą, nes visuomenėje sąvoka ''alkoholikas'' viai kitaip interpretuojama ir suprantama. Kažkur jau rašiau, jog apie 5-7% visų alkoholio priklausomubę turinčių sudaro benamiai... Tad, visi likę turi dar namus, darbus, šeimas, studijas bei net geba tobulai kurį laiką (net metais) maskuoti savo problemą...

Dėkoju Tau už pasipasakojimą. Sėkmės ir aktyvaus dalyvavimo cool

Neprisijungęs

 

#25 2012-12-26 15:46:16

Marijus
Senbuvis
Miestas: Kaunas
Registravosi: 2011-12-25
Žinutės: 1065


Blaivus  14m.  0mėn.  23d. 
Nerūkau  13m.  1mėn.  9d. 

Re: Mano blaivybės istorija

mano istorija
    tomas II

Pabandysiu pratęst, nes netikėtai išpuolė laisvesnio laiko. Tie parašymai pasirodo tiek suėda... nu ,kas bandė, tas žino.

Daug smulkmenų jau pamiršau. Susimaišė su kitų pasakojimais, daug yra panašių patirčių su likimo broliais. Neįsidėmėjau tikslesnės datos, kada paskutinį kart pavartojau, nes tuo metu labai jau beviltiškai viskas atrodė. Tiek kartų pradėta, ir suklupta... Turbūt labiausiai padėjo tai, kad daktaro patariamas nutariau išbūt negėręs tam tikrą laiką, o ne rišt suviskam. Patarimas buvo toks: išbūti negėrus septynis mėnesiu, o tada spręsti, ką daryti toliau. Ar gyvent blaiviai toliau, ar mokytis gert, ar dar ką nors keist. Žodžiu dabar nesukt galvos dėl tolimos ateities. Ateis laikas – spręsim. O septynis mėnesius todėl, kad JAV mokslininkų duomenimis per tokį laiką organizmas visiškai išsivalo nuo intoksikacijų. Pėdsakų neranda net labai nuodugnūs kraujo tyrimai atliekami FTB ar kur ten...

Nespecas aš, nežinau tiksliai. Žodžiu ištempiau tuos septynis. Pradžioj buvo sunkiau, paskui vis fainyn. Matyt organizmas realiai valėsi. Palaikė pokalbiai su daktaru. Artėjant terminui, kadangi nieko ypatinga lyg ir nevyko, nutarėm suapvalint iki dešimties... Paskui iki metų... Nebuvo jokių kodavimų, pasirašinėjimų, burtų, priesaikų, ar dar ko. Tiesiog toks nutarimas. Staiga, praėjus tam laikui, suvokiau,  kad jau metus laiko gyvenu blaivas... O, džiaugsme! Tik tas, kas tai patyrė žino apie ką kalbu. Laisvė!

   Tai „normaliam“ žmogui, gal nieko ypatinga. Bet per tuos metus gi buvo visko: pradedant gimtadieniais, Naujais Metais, poilsiniu plaukimu jachta į ........., baigiant įsižeidusių draugelių „tu mane gerbi?“. O ir nuotaika ne tokia jau stabiliai gera ištisai buvo. Gi ne robotas.

   Matyt nutariau, kad viskas taip ir bus  vizitus pas tą psichoterapeutą nutraukiau. Gal ir be reikalo, gal čia kokie pasąmoniniai fintai suveikė. Čia psichologai mėgėjai mikliai nustatytų kokį ten sindromą. Gal taip ir yra... kas žino?

   O gal tiesiog taip turėjo būt. Žodžiu su savo gyvenimu ėmiau tvarkytis pats vienas. Sekantis metų laikotarpis ėmė eiti sunkyn. Užsiverčiau darbais su kuriais ėmiau nesusitvarkyt, nuovargis, įtampa... Aiškiai jaučiau kad kažkas ne taip. Smelkėsi mintis kurios klaikiai bijojau visą laik, ir kurią buvau nustūmęs kažkur gilyn visą tą blaivybės laiką. Tai buvo supratimas, kad esu kažkoks netoks kaip visi, kažkoks nenormalus; kad nemoku normaliai bendrauti be alkoholio ar dar kokių pagalbinių priemonių. Ir niekad nemokėjau.  Nepritapimas. Jausmas, kad neturi to kažko esminio, ką visi turi. O atpalaidavimo priemonės „antidepresanto“ – alkoholio nebuvo.

   Suprantama – šita įtampa išsiliedavo ir darbe, o ypač šeimoj. Pykčio priepuoliai, neadekvačios reakcijos. Vieną dieną taip viskas bjauriai susuko, kad nutariau baigt. Egzistencialistiškai taip... Tik labai gėda prieš vaikus buvo, kas tėvas savižudis.

Nedetalizuosiu čia, nors metų jau nemažai praėjo, viskas dar neužgijo. O ir ne viešam forume apie tokius dalykus reklamuotis. Žodžiu viskas baigėsi pagal nuvalkiotą scenarijų – paskutiniu momentu... ir taip toliau.

Paskui skausmingas grįžimas. Daug bandymų buvo antrąkart brist į tą pačią upę. Ne, ne gėrimo prasme, kaip čia pasakius, gal greičiau į tą patį gyvenimo būdą... Į lėkimą, renginius, sportus, hobius, vaidinimą kad viskas okey, kad viskas kaip pas visus, kaukių dėvėjimą. Nu toks lietuvosrytinis, televizinis, žurnalaveidinis bėgimas nuo savęs. Ratas vėl ėmė užsidarinėt

Lėkimą nutraukė ligos. Pirma viena, paskui kita. Nori nenori teko sustoti. Maždaug tuo pat metu ėmiau išdrįsau vėl ieškot išeities ir radau Anoniminius Alkoholikus. Man tai buvo didžiulis atradimas...

Dabar visus tų, kurie kiek susidūrę su AA ir girdėję tokių istorijų pasakys: „Aaa, taip, žinom, čia jo gyvenimas stebuklingai ėmė keistis. Bla bla bla...“, parašyčiau trupučio kantrybės.

Taip, iš tikrųjų, kai kas esminiai pasikeitė. Pamačiau, kad žmonės gali bendrauti, būti atviri, dalintis, nesislėpti. Kažkas tokio tikrai manyje nulūžo. Užsidegiau tuo tarnavimu, vienybe, sveikimo idėja...

Gražu..., bet pamažu ėmiau suvokti, kad bent jau kol kas tai ne man. Tas šurmulys, riksmas, ura-entuziazmas, visko traukimas ant vieno kurpalio. O dažnai ir požiūrio siaurumas, fanatizmas, prietaringumas. Kartais tiesiog , atleiskit, bukumas. Nuolatinis garsus kartojimas, kaip ką reikia daryt... ir nedarymas.

Susidarė toks įspūdis, kad jie ten susirinkę prie vartų džiaugiasi, klykia, rėkia, viens kitą entuziastingai sveikina, bet vidun pro vartus neeina. Tik vienas kitas...

Aišku, tai tik ta dalis kuri man stringa. Dėl mano savybių. Niekas negali paneigt tų dalykų, kurie vyksta AA. Tų nuostabių žmonių, kurie tiesiog dovanoja save. Kaip pakyla ir sveiksta beviltiškai nurašyti, ar save nurašę alkoholikai.

Per šią draugiją radau tikėjimą. Tiksliau norą tikėti. Norą turėti vilties, norą mylėti. Viso šito labai beveik neturiu, arba labai mažai turiu. Viso šito bandau mokytis... Biski didingai skamba, bet nežinau, kaip kitaip išsireikšt.
Taip jau yra. Apie tikėjimą irgi nelabai ką pasakysiu. Viskas ko reikia seniai parašyta. Viskas labai paprasta... ir kuo paprasčiau – tuo ... sudėtingiau :)

Neprisijungęs

 

Forumo apačia

Powered by PunBB
© Copyright 2002–2008 PunBB
Bukblaivus.lt © 2011–2019 Visos teisės saugomos