Būk blaivus!

Žinai Nebijantis , draugas tas kuris ateina su patarimu , o ne su buteliu, draugas kuris nepalieka nelaimė, draugas kuris nesinaudoja tavim ir kam tu reikalingas draugams. Kai nustojau gert nusisuko visi , dabar sugryžo dalis tikrų ir atsirado naujų kurie nesiūlo gert. Reik keist gyvenimo būdą.

Būtent reik nenuo naujo meto ar nuo pirmadienio reik čia ir dabar, sėkmės.

stresas rimtas dalykas, kiekvieno iš mūsų tolerancija stresui, reakcija į jį, pasekmės labai individualios..
aš neturiu vieno ir patikimo būdo, kaip su juo tvarkytis, dažniausiai jis atrodo realiai dešimt kartų didesnis ir neišvengiamas, nei asmeniškai galiu pakelti, bet kažkaip gyvenu. Dažniausiai po stresinių situacijų, pavyksta tik šiek tiek rabilituotis, bet pastebėjau, kad reabilitacija neišvengiama, tiesiog nemoku ir atrodo neįmanoma anei jo išvengti, anei kontroliuoti žalojančias pasekmes..Kažkiek savo galvoje pavyko sureguliuoti požiūrį, bet šiaip tai nemeluoju sau, jog realiai gyvenu dramoje..ir su tuo nėra taip kad susitaikiau,bet piimu tai kaip savo gyvenimą..
-padeda pasivaiksčiojimas ne trumpesnis nei vienos valandos;
-miegas, jei pavyksta;
-vonia;
-humoras
-bendravimas su mylimaisiais;
-meditacija;
-šamanizmas;
-klaidos....
gero tau vakaro kas bebūtų, bus viskas gerai rytoj bus tikrai
brūkštelk kaip sekėsi, kaip jautiesi...

Tai psichologinė būsena , man dažnai pasitaiko nesėkmių , kurios pasidaro ne nuo mano kaltės , bet būna ir mano padarytos klaidos. Ką darau , pasitariu su patikimu žmogumi kuris gali duoti patikimą patarimą , žinoma išlaikant slaptumą , viešumas ne į gerą, to nedarau , esu pasimokes. Gal kartais atrodo , kad čia forume atvirauju , ne , tik su riba , optinė apgaulė galima įvardinti , vaizdas per matinį stiklą. Alkoholis , kai man būdavo problemos , nesinorėdavo , gerdavau daugiausia iš sėkmės ir geros nuotaikos, jis problemos neišsprendžia. Žinai, geriausia yra šiuo momentu poilsis , išsimiegot, ryte mest visus nereikšmingus darbus ir susikaupt ties reikšmingais . Dušas , stiklinė vandens, ryte stiklinė vandens su citrina , kavos vengiu. Laikykis žmogau , problemos kaip debesys nuplaukia , kaip šis bjaurus vakaro oras išauš šviesus ir saulėtas rytas, susitvarkysi tu gali , patikėk.

Dėkui už patarimus , malonu kai kas nors pataria, nes pasikonsultuot ar pasikalbėt daugiau nelabai su kuo  ir turiu kaip jaučiuosi  nes aš ir laikau kaip sakoma visas keturias namo sienas ir dar kažkodėl man būtų gėda kam pasakoti kad mane realiai kankina depresijos nuovargiai. Nors čia gal ir gali būti bėda kad vienas savo galvoje viską turiu ir visiškai su niekuo apie tai nekalbu..

aš tai vis tik siūlyčiau kreiptis pas medikus. Gulėti, nieko neveikti, net nevalgyti, labai panašu į depresijos požymius. Medikai tikrai sugeba šiuo klausimu padėti. Reikėtų eiti pas psichiatrą, o jis dar gali pasiūlyti ir psichologą. Ir nereikia bijoti eiti, gydytojui išsikalbėti, jei nustatys kad depresija, duos vaistų ir tikrai gyvenimą ir visas bėdas vertinsi kitomis spalvomis. Tai mano nuomonė šiuo klausimu.

Kaip savijauta, Nebijantis?

Gal pabandyk vit B susileisti. Man padeda. Gyvenimas prašviesėja, jėgų daugiau atsiranda. Tada ir sprendimus kokius nors priimti lengviau.

Na Iškaimo, susiimk. Reikia tau kažką daryti, nes rašai „Ir dabar esu truputį "padarius"". Mes abi daugmaž tuo pačiu metu registravomės į šį forumą. Todėl kartu bandėme pradėti gyventi blaiviai, visą tą mūsų rašymo į forumą  laikotarpį gerai atsimenu. Pagalvok ką galėtum padaryti, nuo ko pradėti, juk reikia kažką daryti. Taip man norisi, kad tu įjungtum skaitliuką.

Sveikas. Man buvo didelis nerimas užėjęs,keturias dienas tęsėsi, galvojau dantys išbyrės. Ryte, pramerkus akis jau širdis gerklėj kaldavo. Nežinojau nei kur dėtis. Važiavau į mišką vaikščioti, bet ten nuvažiavus supratau, kad norisi išrėkt visą tą skausmą kuris susikaupė krūtinėj. Matai, mano blaivių dienų dar nėra tiek kiek pas tave. Taip sakant su seilinuku aš, dar Anksčiau, vakare po sunkios (emociškai) darbo dienos lengvai išsikirsdavau su brendžiu. Dabar tvarkytis reikia kitaip. O įgūdžių - deja nėra. Miške rėkt pabijojau, kad į psichuškę neišvežtų. Daug žmonių ramiai vaikštinėjo... Išsirėkiau mašinoj, kad niekas negirdėtų Palengvėjo. Per keturias dienas išdegė, kas turėjo išdegt, dabar ramu (jaučiu iki kito karto). Esu nusprendus, kol pajėgsiu tvarkysiuosi be jokių raminančių, plačiai atmerktom akim. Jeigu tai kartotųsi dažnai, tuomet jau pagalvočiau ar fiziškai ištverčiau tokį nerimo spaudimą. Pabandyk stebėt save, kas sukelia tau tokį stresą ir aptikęs tiesiog pasaugok save

labas rytas, tai ir tau Žvejy, vis dar reikia kiekvieną kartą kovoti su noru išgerti? Skaitliukas jau rodo gražų skaičių, tai galvojau, kad tokių kovų su savimi nebevyksta.

Žvejy, bet gal ir ne tokios ryškios (stiprios) tos pagundos, kaip pačioj blaivybės pradžioj?

kažin kiek laiko reikia išbūti negėrus, kad tokių minčių net nebekiltų ir galėtum ramiai gyventi?

pariuke rašė:

kažin kiek laiko reikia išbūti negėrus, kad tokių minčių net nebekiltų ir galėtum ramiai gyventi?

Bent jau aš į alkoholį nebegalėjau žiūrėti beveik iš karto po mitybos pakeitimo. Nuo pat pradžių nekilo jokių minčių apie tai, kad noriu išgerti. Tiesiog ta būsena, kuri atsirado pradėjus valgyti visai kitus produktus, nei valgiau iki tol, buvo visiškai nesuderinama su alkoholio vartojimu. Jokių kankinimųsi ar pagundų. Įsivaizduodama, kad geriu alkoholį, mintyse apsivemdavau iš šlykštumo. Bet į tai žiūrėjau labai atsargiai ir jokių išvadų dar nesidariau. O po metų aptikau, kad nebesu priklausoma. Buvau šokiruota. Negalėjau patikėti. Vartaliojau ir vartaliojau šitą informaciją savo galvoje. Žinoma, labai džiaugiausi, džiaugiuosi iki šiol. Gyvenu labai ramiai, bet alkoholiui nesu abejinga, nes į jį dabar žiūriu labai neigiamai.